blemos, nes pasitraukusius iš žemės ūkio į kitus darbus nebuvo lengva surasti ir grąžinti atgal, o kiekvienas kaimo gyventojas, kuris tik jautėsi galįs būti palaikytas bedarbiu ar nevisiškai užimtu, apsirūpino tikru ar tariamu darbu.

Šios aplinkybės paskatino ieškoti kitų būdų aprūpinti žemės ūkį darbo jėga. Vienas toks būdas turėjo būti ūkininkų savitarpio pagalba. Kiek šiam dalykui skirta reikšmės, rodo tai, jog netrukus pats generalkomisaras A. von Rentelnas išleido atsišaukimą „Padėkite vieni kitiems“. Atsišaukime buvo skelbiama: „( …) Man visiškai aišku, kad dėl įvairiausių priežasčių laukų darbai gali nusidelsti ir sutikti tam tikrų sunkumų. Todėl lietuviai kaimiečiai turi palaikyti glaudžius tarpusavio ryšius ir ligi šiol nebuvusiu mastu vieni kitiems pagelbėti arkliais bei pakinktais, sėkla ir net žmonėmis. Žodį „kaimyniška pagalba“ paverskime veiksmu: nepalikite tai tuščiu posakiu, o įvykdykite tai. Kai kaimynas neturi pakankamai arklių, jūs turite jį sušelpti savais arkliais; kai kaimynui trūksta sėklų ir todėl laukų darbai negali būti gerai atlikti – atiduokite jam sėklai paskutinį grūdą; kai kaimynas turi per maža žmonių gausiems darbams, – jūs turite užkimšti šią spragą, leisdami kaimynui pasinaudoti jūsų šeimos nariais (…). Žiūrėkite į pagalbą artimui kaip į savaime suprantamą dalyką! Jūs tatai darote ne tik kaimynams! Tarpusavio bendradarbiavimu jūs sudarote sąlygą geram derliui ir prisidedate prie karo su bolševizmu, griaunančiu bet kokį gyvenimą (…)“²¹. 

1942 m. balandžio 30 d. maitinimo ir žemės ūkio generalinis tarėjas Juozas Petronis, remdamasis minėtu generalkomisaro A. von Rentelno atsišaukimu, išleido „Potvarkį dėl kaimyniškos pagalbos žemės ūkyje“, kuriuo įpareigojo kiekvieną ūkininką „nuo sėjos darbų savame ūkyje atliekamu laiku, seniūnui paraginus, talkininkauti su arkliais, pakinktais, įrankiais ir žmonių darbo jėga viso to neturinčiam kaimynui“. Be rimtų priežasčių seniūno paraginimo talkininkauti nepaklausęs ūkininkas, seniūnui pasiūlius, valsčiaus viršaičio galėjo būti nubaustas iki 20 reichsmarkių bauda, tačiau nuo minėtos prievolės vis vien nebuvo atleidžiamas²². 

Kaimyniškos pagalbos propagavimas buvo gan sveikintinas dalykas, kadangi daugelis ūkių buvo menkai ar iš viso nemechanizuoti, blogai aprūpinti įvairiais būtiniausiais žemės ūkiui reikalingais daiktais. Kad žemės ūkis normaliai funkcionuotų, buvo būtina ūkininkus nuolat aprūpinti minėtais reikmenimis. Tačiau tai padaryti karo sąlygomis buvo labai sudėtinga. Antai per 1941 m. antrąjį pusmetį „Lietūkio“
skyriams ir žemės ūkio kooperatyvams, per kuriuos ir buvo aprūpinami žemės ūkiai, buvo paskirstyta tik 184,3 t padarinės geležies, 263,7 t vinių ir vielos, 80,7 t noragų ir verstuvių, 9,2 t kirvių ir kastuvų, 176,1 t pasagų, grifų ir pasagvinių, 39,9 tūkst. kibirų ir kt.²³  1942 m. buvo paskirstyta: 170 t padarinės geležies, 114,1 t vinių ir vielos, 153,2 t noragų ir verstuvių, 5,4 t kastuvų, šakių ir kirvių, 115,4 t pasagų, grifų ir pasagvinių, 38 tūkst. kibirų ir nedideli kiekiai kitų ūkinių prekių²⁴. Vadinasi, Lietuvos kaimui 1942 m. buvo skirta tik 1,4 proc. visos tiems metams reikalingos geležies, 3,6 proc. reikalingų vinių ir vielos 15,2 proc. reikalingo kibirų kiekio ir t. t.²⁵ 

 ___

 21 Padėkite vieni kitiems (Generalkomisaro atsišaukimas) // Į Laisvę. 1942, gegužės 1, Nr. 101 (262), p. 1.

 22 Potvarkis dėl kaimyniškos pagalbos žemės ūkyje // Į Laisvę. 1942, gegužės 1, Nr. 101 (262), p. 2.

 23 [1942 m.] „Lietūkio“ skyriams ir rajoniniams kooperatyvams atleistų prekių žinios (1941 m. birželio 23 d.–1941 m. gruodžio 31 d.) // LCVA. F. 599, ap. 6, b. 381, l. 39.

 24 [1943 m.] „Lietūkio“ skyriams ir rajoniniams kooperatyvams 1942 metais atleistų prekių žinios // LCVA.
F. 599, ap. 6, b. 381, l. 19.

 25 Apskaičiuota pagal: [1943 m.] „Lietūkio“ skyriams ir rajoniniams kooperatyvams 1942 metais atleistų prekių žinios // LCVA. F. 599, ap. 6, b. 381, l. 19; 1942 m. kovo 19 d. tarpžinybinio pasitarimo žemės ūkio našumo palaikymo bei ūkininkų būklės pagerinimo reikalu protokolas // LCVA. F. R-1314, ap. 1, b. 394, l. 5, 7–8.