Kitos didžiosios Vakarų valstybės – Didžiosios Britanijos užsienio politikos prioritetai bei nuostatos Baltijos valstybių atžvilgiu prasidėjus Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karui buvo prognozuotinos pagal 1942 m. derybose dėl bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutarties su SSRS išreikštas pozicijas. Didžioji Britanija, turėdama konkrečių politinių ir karinių interesų, buvo pasiryžusi Baltijos valstybių sąskaita daryti nuolaidų Sovietų Sąjungai. Tačiau tik amerikiečiams pažadėjus atidaryti Antrąjį frontą ir Sovietų Sąjungai primygtinai nebereikalaujant, 1942 m. gegužės 26 d. pasirašytoje Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutartyje nebuvo teiginio, pritariančio ar įteisinančio Baltijos valstybių okupaciją13. 1943 m. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos ir pasiuntinybės Maskvoje susirašinėjime buvo svarstomi įvairūs planai, kaip Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS pripažinimas galėtų koreguoti britų ir sovietų santykius14. Tačiau Didžiosios Britanijos diplomatinių dokumentų analizė leidžia teigti, kad britų politikai karo metais vengė vienpusiškų sprendimų, nepasikonsultavę su pagrindine sąjungininke – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

1943 m. kovo pradžioje Vašingtone įvyko JAV prezidento F. D. Roosevelto pokalbis su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministru Anthony Edenu. Pastarajam užsiminus apie numanomus Sovietų Sąjungos planus absorbuoti Baltijos valstybes, išaiškėjo tolesnės principinės JAV prezidento nuostatos Baltijos valstybių atžvilgiu. Jis teigė, kad Amerikos viešoji nuomonė prieštarautų Baltijos valstybių absorbavimui, tačiau kai rusų armija po Vokietijos žlugimo bus Baltijos valstybėse, „niekas iš mūsų neprivers jos pasitraukti.“15 Pokalbyje F. D. Rooseveltas išsakė viltį, kad galbūt pavyktų įtikinti Sovietų Sąjungą surengti Baltijos valstybėse plebiscitus, kad jų tautos galėtų išreikšti savo valią16. Taip pat prezidentas užsiminė, kad britų ir amerikiečių politinis sprendimas pripažinti Baltijos valstybes Sovietų Sąjungos kontrolei ateityje galėtų būti panaudotas kaip derybų priemonė siekiant SSRS nuolaidų17.

1943 m. pavasarį, kalbėdamasis su JAV ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje Averelliu Harrimanu, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas užsiminė, kad ateityje imsis asmeniškai aptarinėti Baltijos valstybių ateities klausimus su Sovietų Sąjungos vadovu18. 1943 m. balandį interviu JAV spaudai F. D. Rooseveltas oficialiai pareiškė tikįs, kad Sovietų Sąjungos teritoriniai reikalavimai galės būti patenkinti pasinaudojant plebiscitų ir globojamų teritorijų kombinacija, taigi nepažeidžiant Atlanto chartijos principų19. Po trijų mėnesių, 1943 m. liepą, susitikime su Lenkijos ambasadoriumi Janu Ciechanowskiu JAV prezidentas atvirai perspėjo, kad su Josifu Stalinu nekovos dėl rytinės Lenkijos ir Baltijos

_____________________________

13 D. Kirby. Morality or Expediency? The Baltic Question in British–Soviet Relations, 1941–1942 // The Baltic States in Peace and War 1917–1945. London, 1978, p. 171.

14 A. J. Kochavi. Britain, the Soviet Union, and the Question of the Baltic States in 1943 // Journal of Baltic Studies. 1991, No 2, p. 178.

15 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers 1943, vol. III, The British Commonwealth, Eastern Europe, The Far East. Washington, 1963, p. 13–18.

16 W. Kimball. Churchill & Roosevelt. The Complete Correspondence. II. Alliance Forged November 1940 – February 1944. Princeton, 1984, p. 178.

17 E. L. Woodward. British foreign policy in the Second World War. London, 1971, vol. III, p. 618–625.

18 E. R. Padvaiskas. World War II Russian–American Relations and the Baltic States..., p. 23–24.