Čia neketinu pateikti net fiziškai sunkiai beaprėpiamos moterų istorijos studijų Vakaruose apžvalgos, juolab kad didėjantis domėjimasis moterimi Lietuvos istorijoje jau duoda vaisius – visa apimantis tokių tyrinėjimų aptarimas būtų atskiro straipsnio tema. Apsiribojus vien senosios Lietuvos istorijos chronologiniais rėmais (1009–1795)⁵ , krinta į akis tai, kad kol kas rimtesnio mokslininkų dėmesio yra sulaukęs šešioliktasis, taikant V. Kavolio apibrėžtį, ankstyvasis modernusis amžius Lietuvoje⁶ . Tačiau ir čia ryškėjančios temos – atskiri Lietuvos istorijos fenomenai (J. Jurginis, I. Lukšaitė, I. Valikonytė), bajorių turtinė, teisinė bei visuomeninė padėtis (I. Valikonytė), Barboros Radvilaitės asmenybė (R. Ragauskienė), anuometinis vyrų ir moterų reikšmės interpretavimas (V. Kavolis), idealusis moters modelis proginėje literatūroje (J. Sarcevičienė) – dar nėra iki galo išgvildentos. Pasak Raimondos Ragauskienės, stokojama „nuodugnesnių studijų, kaip gyveno eilinė, „statistinė“ moderniųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moteris“⁷. Autorė teisi sakydama, kad to meto šaltiniuose dažniausiai aprašomos bajorės ir didikės (nors ir tokių duomenų nėra daug), tačiau negalima pritarti teiginiui, esą todėl įmanoma nagrinėti vien šio socialinio sluoksnio moterų gyvenimą ir veiklą. Turiu minty iki šiol istorikų akiratin dar nepatekusią temą – moters padėties Lietuvos miestuose tyrimus.

Toks problematikos kontūrų nužymėjimas lygia greta į dienos šviesą iškelia kitą klausimą, kurį tūlas istorijos mylėtojas nusakytų atsainia replika: kokie ten miestai Lietuvoje! Problemą, kaip susiklostė toks statiškas vaizdinys, palikime konceptualesniam apmąstymui: manau, istorijos teoretikai išgvildens visuomenės istorinės sąmonės funkcionavimo peripetijas⁸ ; XIX a. tautinio sąjūdžio tyrinėtojai paaiškins, kada ir kodėl įsitvirtino miesto, kaip lietuviškos kultūros svetimkūnio, stereotipas; XVII–XVIII a. istorijos specialistai empiriniais duomenimis pagrįs miestų bei miestelių netolydžios raidos, o ypač jų gyventojų sudėties kitimo tendencijas, kurioms darė įtaką to meto karai, politinės suirutės, demografinės krizės.

Priminsiu, kad kalbame apie XVI amžių – tą metą, kai ir etninėje Lietuvoje išryškėjo suintensyvėjusios urbanizacijos vaisiai⁹ , o iš tankėjančių miestelių aplinkos Vilnius bei Kaunas išsiskyrė kaip vidutinio dydžio Vidurio Europos miestai. Kauno medžiaga leidžia tvirtinti, kad šis miestas anuomet turėjo apie 5000–6500

_____________________________________________________

5 Remiuosi A. Bumblausko taikoma Lietuvos istorijos periodizacijos schema – Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui. Vilnius, 1998, p. 25.

6 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius, 1992, p. 35; Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 365–371.

7 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. Vilnius, 1999, p. 32.

8 Naujausias tokio pobūdžio tyrimas – Bumblauskas A. Senasis Vilnius tautų istorinės sąmonės perspektyvose // Lietuvos istorijos studijos. 2000, t. 8, p. 20–39. Taip pat žr.: Aleksandravičius E. Kodėl buvo užmiršta Kauno istorija? // Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 1998, t. 1, p. 7–24.

9 Alexandrowicz S. Geneza i rozwój sieci miasteczek Białorusi i Litwy do połowy XVII w. // Acta Baltico-Slavica. 1970, t. VII, s. 47–108; Alexandrowicz S. Powstanie sieci miejskiej Podlasia na tle wczesnych procesów urbanizacyjnych w Wielkim Księstwie Litewskim // Kwartalnik Historii Kultury Materialnej. 1980, rok XXVIII, nr. 3, s. 413–428; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 1995, p. 196.