gaikščio jarlyką gaudavo jau tik Maskvos didieji kunigaikščiai. Jie atliko tarpininko tarp Naugardo ir totorių vaidmenį – rinkdavo nuo Naugardo žemės „juodąją rinkliavą“ ir turėjo ją perduoti totorių chanui.

Tačiau taip pat reikia turėti galvoje, kad Naugardui faktiškai pavyko XIII a. pab. – XIV a. gerokai susilpninti Vladimiro didžiojo kunigaikščio pozicijas Naugarde⁸⁷ – priklausomybė liko gana nominali. Didžiojo kunigaikščio teisių ribojimo procesas tęsėsi ir XV a. I pusėje⁸⁸.

Taigi pomongoliniais laikais Naugardo didysis kunigaikštis (kartu Vladimiro didysis kunigaikštis) nebegyveno Naugarde⁸⁹ – jam atstovavo vietininkas, kurio rezidencija buvo Gorodiščėje šalia Naugardo. Tuo tarpu atsirado lygiagretus institutas – Naugardo tarnybiniai kunigaikščiai⁹⁰, kurie buvo kviečiami dažniausiai kaip atsvara Naugardo suverenui – Vladimiro didžiajam kunigaikščiui (būdavo Maskvos, Tverės, Suzdalės ar kt. kunigaikščiai). Nuo XIV a. pradžios tokie kunigaikščiai dažniausiai būdavo kviečiami iš LDK⁹¹.

Tarnybinių kunigaikščių kvietimo sistema nekeitė Naugardo politinės priklausomybės. Štai lietuvių kunigaikščiai paprastai gaudavo savo išlaikymo sritį, kurios branduolį sudarė Orešeko, pusė Koporjės, Korelos ir Ladogos pilys⁹². Šie kunigaikščiai gynė Naugardo šiaurės – vakarų pasienį, per juos buvo palaikomi sąjunginiai Naugardo–LDK santykiai. Nors jų pakvietimas ir išlaikymas buvo tam tikras Naugardo iššūkis Vladimiro didžiajam kunigaikščiui, tačiau jie nekėlė grėsmės jo, kaip Naugardo suvereno, padėčiai: lietuvių (ar kiti tarnybiniai) kunigaikščiai atvykdavo ir išvykdavo, o Gorodiščėje visą laiką sėdėjo Vladimiro didžiojo kunigaikščio vietininkas⁹³.

Šis tarnybinių kunigaikščių institutas leido Naugardui vykdyti išorinę laviravimo politiką, kurios esmė buvo nepatekti per didelei savo suvereno ar kitos politinės jėgos įtakai. Kartu, kaip minėta, buvo stiprinama Naugardo vidinė autonomija, siaurinant didžiojo kunigaikščio teises Naugarde.

V. Janino nuomone, XV a. I pusėje tarnybinių kunigaikščių institutas evoliucionuoja – tarnybinis kunigaikštis „pripažįstamas ne tik priimtu išlaikymui, bet ir Naugardo kunigaikščiu, sėdinčiu Naugardo soste“. Anot autoriaus, praktiškai atkuriama nepriklausoma Naugardo kunigaikštystė sąjungos su Lietuva pagrindu⁹⁴. Mums svarbu, kad šis pokytis nekeitė Naugardo priklausomybės nuo Vladimiro – naujasis Naugardo kunigaikščio institutas buvo „įgyvendinamas Maskvos suvereniteto Naugardui sistemoje“⁹⁵.

1432–1446 m. beveik pastoviai Naugardo žemėje buvę lietuvių kunigaikščiai Jurgis Lengvenaitis ar Ivanas Vladimirovičius⁹⁶ neabejotinai buvo tarnybiniai kunigaikščiai⁹⁷.

Naugardo išėjimo iš Vladimiro didžiojo kunigaikščio suvereniteto klausimas buvo iškilęs tik porą⁹⁸ kartų:

1) 1397–1399 metų situacija. XIV a. pab., artimai bendradarbiaujant Lietuvos valdovui Vytautui ir jo žentui Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui I, Naugardas pateko į nepalankią padėtį, nes labai sumažėjo laviravimo galimybės. Negana to, kai kurių tyrinėtojų nuomone, tarp Vytauto ir Vasilijaus I galėjo būti sudarytas slaptas susitarimas dėl Naugardo žemių padalijimo – vakarinę dalį atiduodant Vytautui, o rytinę (Dvinos žemę) – Vasilijui I⁹⁹. Be to, tai kaip tik didelių Vytauto planų Rytuose, vėliau žlugusių prie Vorsklos, laikotarpis. Šiomis ap-