Keblesnis klausimas dėl ryšių su Ečegojenu. Pranešime nurodoma, kad pastarasis „baigia spausdinti didelę knygą apie Lenkiją, kuri daugelyje vietų palankiai mums iškels Vilniaus problemą ir Lenkijos politiką su Lietuva. Aš manau, kad mes turėsime užpirkti keletą šimtų egzempliorių tos knygos jau tiesiog iš kurtuazijos... Tuo tarpu aš atsilyginu su p.Etchegoyen‘u mokėdamas po 300 fr.už straipsnelius*. Po mano atvažiavimo Paryžiun jam sumokėjau už 4 straipsnelius 1200 fr. Suprantama betgi, jog toks atlyginimas, dabar frankui kritus, yra be aglo mizernas. Aš pats norėčiau, jeigu kreditų būtų mokėti bent 500 fr. už straipsnį. Ypatingai turėdamas omenyje, kaip čia sunku įsprausti politinius straipsnius prieš Lenkijos politiką“[i]

Iš tikrųjų lėšų trūkumas neleido išplėsti propagandos, užangažuoti ginti Lietuvos interesus įtakingus laikraščius. Pasiuntinys informavo užsienio reikalų ministrą, kad nesėkmingi buvo pokalbiai su artimomis radiaklų partijai (tada vadovavusiai vyriausybinei kairiojo bloko – Kartelio koalicijai) dienraščio „L‘Ere Nouvelle“ redakcijos generaliniu sekretoriumi. Jis pasiūlė mokėti už paslaugas po 4600 fr.kas mėnesį, o tokos sąlygos, P.Klimo žodžiais, „...pasirodė nepakeliamos ir todėl teko atsisakyti“[ii]. Atsisakymas suprantamas, nes emtinės „subsidijos“ kairiajam dienraščiui turėjo būti didesnės už visą pasiuntinybės išlaidų propagandai 1926 m. sumą, kuri siekė tik 33400 fr.[iii]

Atrodo, kad vėlesniais metais lėšų propagandai buvo skiriama daugiau, mėginama užmegzti ryšius su naujais laikraščiais. 1928 m. birželio 29 d.P.Klimas pasiuntė A.Voldemarui tokio turinio šifruotą telegramą: „Ar paaiškėjo kas nors dėl kombinacijos su Volontė, reikia skubėti. Jei ne, tai paskirkit trisdešimt tūkstančių frankų propagandai prieš rudens sesiją“[iv]. Iš telegramos galima suprasti, kad Lietuvos pasiuntinybė derėjosi su dar vieno radikalaus artimo dienraščio „Volonté“ redakcija ir prašė skubiai suteikti lėšų „subsidijoms“. Šalia to, ragino išskirti papildomai sumą propagandai ryšium su artėjančia Tautų Sąjungos plenarine sesija.

Viešajai nuomonei formuoti reikėjo pastangų bei pinigų. Labai klystų XX a. pabaigos istorikai, manydami, kad prancūzų spauda, rašydama apie Lietuvos – Lenkijos santykius ar Vilniaus klausimą, atspindėjo vien žurnalistų asmenines simpatijas ar įtakingų sluoksnių požiūrį. Paveikti žurnalistus buvo galima ir iš šalies senomis kaip pasaulis priemonėmis. Aišku, kaip jau minėjome, tam tikrose ribose, nes spauda vis dėlto reikšdavo pirmiausia

[i] LVA. F. 383. Ap. 7. B. 556 (1). L. 10.

[ii] Ten pat. L. 11.

[iii] Ten pat. L. 12.

[iv] LVA. F. 383. Ap. 7. B. 795. L. 27.