paradigminė 1-ojo etapo tyrimuose. Kodėl
1-ojo, o ne 2-ojo? Prisimintina, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybė remdamasi dviem – tautų apsisprendimo ir valstybingumo atkūrimo (tiesa, labiau LDK nei Abiejų Tautų Respublikos) – principais. Savaime suprantama, kad šie principai nebuvo lygiaverčiai nei teisine, nei istorine prasme, abiem valstybingumo formos įgijimo būdais reikėjo arba atsiskirti, arba išsilaisvinti nuo Rusijos. Todėl šitą „priklausomybės nutraukimą“ (tikrai ar tariamai) užfiksavusi 1920 m. sutartis kai kurioms Lietuvos politinėms jėgoms ir didžiosios visuomenės dalies istorinei sąmonei ilgą laiką reiškė svarbų valstybingumo įtvirtinimo veiksmą. Ši idėja buvo ypač gyvybinga Sąjūdžio laikais, rengiant Nepriklausomybės atkūrimo scenarijų. Laurinavičius savo knygoje iš dalies kvestionuoja tokią šios sutarties reikšmę, nes Rusija iš tiesų nebuvo teigiamas Lietuvos valstybingumo atkūrimo / sukūrimo / įtvirtinimo veiksnys: „Net ir sugriuvus imperijai, jos kaip suvereno inercija tebeveikė: rusiškųjų politinių-karinių jėgų (tiek baltųjų, tiek raudonųjų) agresija prieš Baltijos valstybes komplikavo pastarųjų pastangas stabilizuoti savąją vidaus padėtį bei įgyti tarptautinį pripažinimą.“15 Tokiu atveju Taikos sutartis su Rusija Lietuvai reiškė ne tik buvusių nelaisvės santykių nutraukimą, bet ir užmezgimą naujų santykių, kurie Lietuvos suverenumui nebuvo ypač palankūs. 1920 m. sutartis kaip mažas 1939 m. Savitarpio pagalbos sutarties preliudas?

Šitaip permąstydamas įprastas istorines tiesas Laurinavičius padeda pagrindus tokiam Lietuvos valstybės (at)kūrimo istorijos rašymui, kuris Rusijos netraktuoja kaip aktyvaus šios istorijos veikėjo. Tokia linija ryškiai ir įtikinamai pratęsiama Laurinavičiaus mokinio Raimundo Lopatos darbe „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 m.“16 Nors Lopata ir gana daug kalba apie Berlyno ir Petrogrado santykius, įvairių Rusijos politinių jėgų užsienio politikos projektus, jis pabrėžia, kad Lietuva tapo nepriklausoma tik Vokietijos okupacijos ir Rusijos pralaimėjimo kare sąlygomis. Antra, Lietuvos valstybė šiame fone kūrėsi įsitvirtinant lietuvių politinių jėgų provokiškajai linijai prorusiškosios sąskaita. Trečia, šis valstybės tvėrimo ir stiprinimo procesas vyko pačių lietuvių, Antantės valstybių ir netgi paradoksalia prasme Lenkijos aktyvaus subjektiškumo sąlygomis, o štai sovietų Rusija liko (labai svarbus, bet) kontrafaktorius. Todėl ir vaizduodamas šį procesą savo darbe Lopata paliko Rusijos, kaip pralaimėjusios žaidėjos, veiksnį antrajame plane.

Istoriografijoje įsigalėjus tokiai prieigai, populiariausias pirmojo mūsų temos laikotarpio siužetas liko lietuvių kovos su bolševikais, kurias – Lietuvai ne ypač palankiu būdu – užbaigė minėtoji 1920 m. liepos 12 d. sutartis. O ji (tiksliau, priedas prie sutarties 2 str.), kaip savo studijoje įtikinamai parodo Laurinavičius, numanė potencialią, latentinę Sovietų Rusijos sąjungą su Lietuva prieš Lenkiją17.

2. Rusija ir Lietuva tarp dviejų karų. Šia ir panašiomis interpretacijomis Laurinavičius prisidėjo prie (savi)kritiškosios tendencijos šiuolaikinėje mūsų istoriografijoje atsiradimo. Pagrindinis tokios krypties istorikų kritikos taikinys pirmiausia buvo ir tebėra Baltijos šalių nevieningumas, dėl kurio joms per 20 nepriklausomybės metų taip ir nepavykę sukurti kolektyvinio saugumo sistemos. Kalčiausia čia, žinoma, buvusi Lietuva, visų pirma dėl savosios Vilniaus problemos. Tačiau jau pats šios problemos (kaip ir pamatinio Lenkijos–Lietuvos kon

---

 15 Ibid., p. 167.

16 Lopata R. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais. Vilnius, 1996 // Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 9.

17 Plg. Laurinavičius Č. Op. cit., p. 43–52; 168.