Pirmuoju klausimu H. Lovmianskis laikėsi nuomonės, kad tarp skandinavų — danų ir švedų — bei prūsų prekybiniai ryšiai buvo menki. Į Prūsiją dažniau buvo organizuojami plėšikiški žygiai, bet, pasak jo, skurdūs baltų kraštai menkai traukė skandinavus. Su Rusia prūsai susidurdavę retai, užtat rusai vedę aktyvią politiką Estijoje ir Latvijoje.

Dėl geografinių salygų variagai beveik nepasiekę Lietuvos teritorijos nei sausuma (per rusų žemes), nei iš jūros. Jie nesidomėję Nemunu ,kaip keliu, į rusų žemes. Kijevo Rusia ne kartą rengusi žygius į Lietuvą, ėmusi duokles, tačiau lietuviai nebuvę pavergti. XII a. smukus Kijevo galybei, prasidėjusi lietuvių ekspansija į rusų žemes; iš pradžių link Pskovo ir Novgorodo, vėliau į Juodają Rusią, Haličą bei Volynę.

H. Lovmianskio nuomone, prūsai ir latviai nepriklausomybę prarado dėl savo geografinės padėties. Lietuviai neturėję stiprių kaimynų ir patys pradėję pulti. Toks bandymas viską paaiškinti tik geografinėmis sąlygomis yra nepagrįstas.

Nurodęs, kad normanai ir slavai neturėję didesnės įtakos baltų visuomenės vystymuisi, H. Lovmianskis aptarė katalikiškosios misijos vaidmenį. Pabaltijyje susidūrusios dvi misijos: popiežiaus, skleidusi katalikybę, ir vokiečių, siekusi įsigalėti ekonomiškai ir politiškai. Šios misijos bendradarbiavo, nors tarp jų kildavo ir nesutarimų. Bet taiki misionierįų veikla buvusi nesėkminga. Baltai, jau seniai susidūrę su kaimynais krikščionimis - normanais, lenkais, rusais – buvę nusistatę prieš krikščionybę. Kai kurie apsikrikštydavo praktiniais sumetimais, bet ir toliau laikęsi senojo tikėjimo. Taikiai misijai, anot autoriaus, kliudė ir baltų politinė struktūra - nebuvo stiprios politinės valdžios, su kuria būtų galima susitarti dėl naujos religijos įvedimo, kuri gintų ir materialiai remtų bažnyčią. Misionieriai turėję du būdus: 1) paremti savo misiją ginklu ir 2) įvykdyti politinius pertvarky –