rėsi ūkis, nes ekonomikos nebuvo galima paspartinti teisiniais aktais. Europos periferijos visuomenė priminė kampu pastūmėtas kortų kalades: viršutinės jų kortos buvo visai ar beveik pasiekusios liniją, kurią lietė centro vi­suomenių kaladės. Apatinės kortos arba liko vietoje, arba tik nedaug pasistūmėjo į priekį. Ir, žinoma, Lenkijos ir Švedijos postūmio kampas buvo daug didesnis už Čekijos ar Danijos. Europos civilizacija vystėsi intensyviai, todėl tolesnioji jos periferija tik paviršutiniškai ir skausmingai galėjo prie jos pritapti. Tai ir išreiškė didelis postūmio kampas.

Lietuva paskutinė įėjo į Europos periferiją. Ir tai įvyko esant dar didesniam atotrūkiui. Senosios periferijos šalys atsiliko nuo centro, Lietuva atsiliko nuo šios periferijos. Ji tegalėjo sekti periferiniu Europos civilizacijos mo­deliu. Vokiečiai ir čia pasireiškė kaip įgūdžių ir kultūros nešėjai, bet labiausiai šį vaidmenį atliko lenkai. Tą etninę ir kultūrinę koliziją, kurią patyrė senosios periferijos tautos, lietuviai patyrė kur kas skaudžiau. Lietuviškosios kor­tų kaladės postūmio kampas buvo pats didžiausias.

Lietuvai reikėjo prisitaikyti, reikėjo perimti visą vertybių kompleksą, kad ji galėtų tai padaryti. Kaip ir kitur, viskas vyko iš viršaus į apačią. Lietuvos valdovų politinė kultūra su savo kontragentais varžėsi jau nuo Gedimino laikų. Visuomeninių santykių atsilikimą, luominių struktūrų trūkumą kompensavo karštligiška įstatymų leidyba (jokioje kitoje šalyje nebuvo išleista tiek bajorų privilegijų). Pirmoji magdeburginė privilegija (Vilniaus), duoda­ma teises tai skelbė ne esamuoju, o būsimuoju laiku. Tačiau taisyklingas trilaukis didžiojo kunigaikščio domene buvo įdiegtas tik XVI a. viduryje, atlikus didžiulį perversmą. Pirmieji cechai sostinėje atsirado tik po šimto metų, kai pasirodė magdeburginė privilegija. Tai buvo auksakalių cechas ir aludarių brolija, cechines struktūras augino elito poreikiai ir gėralai. O triviumą iki XVI a. pradžios perėmė tik viena ar pora mokyklų.