| V. Garasto, „tokių kautynių, kaip čekų ir rusų ledo ritulyje, krepšinyje negalėjo būti vien dėl pačios sporto šakos specifikos. Krepšinis – intelektualesnis žaidimas, jame kur kas mažiau galimybių pasimušti, negu ledo ritulyje. Manau, jei jų būtų buvę, būtų panašiai, nes aikštėje santykiai tarp krepšininkų buvo įtempti“21.
Minėta konfrontacija yra fiksuota audiovizualiniuose dokumentuose ir gyvojoje atmintyje. Tačiau esama kitų atvejų, kurie dėl tam tikrų aplinkybių išliko tik oficialioje, nuo bet kokių nepageidautinų interpretacijų sterilizuotoje sporto įvykių apžvalgoje, o jų politinė ir simbolinė interpretacija apipinta legendomis.
Bene ryškiausias šios metaforinės Dovydo ir Galijoto kovos pavyzdys yra lietuvio sunkiasvorio boksininko Algirdo Šociko penktojo–šeštojo dešimtmečių sandūros dvikovos su „nenugalimuoju“ rusu N. Koroliovu, kurį jis 1951 m. įveikė Maskvoje. Prieš tai Kaune vykusiose varžybose nevienareikšmiškai vertinamu teisėjų sprendimu pergalė buvo skirta rusui. Pasak legendos, tai sukėlė didžiulį auditorijos pasipiktinimą ir net neramumus, kurie peraugo į nacionalinio protesto akcijas. Reikia priminti, kad ši istorija nutiko tebesitęsiant stipriai ginkluotai lietuvių pogrindžio rezistencijai ir neišvengiamai įgavo simbolinį krūvį. Pats sportininkas teigia tuo metu supratęs savo pergalės reikšmę tautai, bet nebuvo linkęs savęs išaukštinti22, matyt, suvokdamas vertybinį skirtumą tarp kovos miške ir bokso ringe.
Tačiau vėlesni sporto įvykių sukelti pilietiniai neramumai Lietuvoje nebuvo susiję vien su teisėjų klaidomis ar nesąžiningumu. Bėda ta, kad brežnevinės stagnacijos laikais visokia informacija apie akivaizdžius „nukrypimus nuo sovietinių piliečių gyvenimo normų“ buvo slepiama arba neretai tyčia iškraipoma. Kai kurie įvykiai ar reiškiniai pačios respublikos vadovybės būdavo tiesiog nuslepiami nuo aukštesnės centrinės valdžios. Arba galiausiai per žiniasklaidos priemones pateikiama oficiali jų versija, mažai ką turinti bendra su tiesa (pvz., minint tik chuliganiškus futbolo sirgalių veiksmus). Todėl praktiškai yra neįmanoma gauti šaltinių, leidžiančių susidaryti objektyvų vaizdą apie vėlyvuoju sovietmečiu sporto arenas pripildydavusių lietuvių nuotaikas. Todėl tenka naudotis šių įvykių liudininkų pasakojimais arba neoficialiais šaltiniais.
Pasak Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos aistruolių internetinės svetainės, apie 1977 m. prasidėjo tūkstantinės pofutbolinės demonstracijos23. Galima kelti hipotezę, kad po 1972 m. Kauno įvykių, kai protestuodamas prieš sovietų okupaciją susidegino R. Kalanta ir tai sukėlė masinius studentų neramumus, minėti įvykiai buvo nauja jaunimo pasipriešinimo režimui banga. Jie nebuvo panašūs į taikias negausių politinių disidentų akcijas, nes šių įvykių metu pasitaikydavo ir susirėmimų su milicija, būdavo daužomi automobiliai ir t. t. Nors šiuos veiksmus inspiruodavo „Žalgirio“ žaidimas, galima teigti, kad tai buvo ne tiek sportinis reiškinys, kiek savita nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo forma, ne aistruoliška, o patriotinė ir politinė protesto išraiška. Suprantama, neilgai trukus šis neorganizuotas nacionalistinės pakraipos judėjimas represinių struktūrų buvo nuslopintas, bet, komandos meistriškumui pakilus, devintąjį dešimtmetį atgimė netgi sustiprėjęs ir pagausėjęs. Praktiškai po kiekvienų futbolo rungtynių (nepriklausomai nuo teisėjavimo klaidų ar varžybų rezultatų) išsiliedavusiose demonstracijose skanduojami šūkiai neretai būdavo atvirai nacionalistiniai ir nukreipti prieš sovietų okupaciją.
___
21 V. Garasto interviu.
22 2004 lapkričio 16 d. pokalbis telefonu su Algirdu Šociku.
23 http:// www.pietu4.org (žiūrėta 2004 01 14). |
dizainas ir programavimas giriaus