Tarp didžiųjų Vakarų valstybių „probaltiškiausia“ įvardijama pirminė JAV reakcija 1940–1942 metais, o Didžioji Britanija 1942 metų derybų su Sovietų Sąjunga metu Baltijos valstybių atžvilgiu laikėsi pragmatiškos politikos. Darbe atskirai išskiriami alternatyvūs Baltijos valstybių klausimo svarstymai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos diplomatijoje.

Vakarų nuostatų konsolidacija įvyko 1943 metais. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės savarankiškai neturėjo jokių galimybių išvengti atsidūrimo Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, nes pasigesta aktyvesnės Vakarų politikos, kuri būtų galėjusi grąžinti vienokią ar kitokią nepriklausomybę Baltijos valstybėms.

Nepaisant Antrojo pasaulinio karo pradžioje deklaruotų moralinių-idealistinių Atlanto chartijos principų, Vakarų valstybių požiūris į Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes buvo grindžiamas vadinamąja realiąja politika. Lemiamą vaidmenį pasaulinėje arenoje suvaidino ne moraliniai ar teisiniai argumentai, o tarptautinis politinis sambūvis. Baltijos valstybių ateities klausimas Vakaruose buvo regimas bendrame Vidurio ir Rytų Europos valstybių kontekste, tačiau karo metais tiek Vakarų politikai, tiek visuomenė mažųjų Vidurio ir Rytų Europos tautų interesų atžvilgiu buvo nusiteikusi gana apatiškai.

Baigiamaisiais Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos valstybių klausimas neatsidūrė didžiųjų Vakarų valstybių politikos svarbiausių problemų sąraše ir buvo traktuojamas kaip papildoma derybinė priemonė svarstant pasaulio ateities klausimus. Kitų Vakarų valstybių ar tarptautinių organizacijų tarptautinis teisinis veiksnumas karo metais buvo ribotas, o jų vyriausybės ir vadovai neturėjo galimybių išreikšti tikrąsias nuostatas, todėl duomenys apie jų pozicijas Baltijos valstybių atžvilgiu tėra fragmentinio pobūdžio.

Pirmaisiais pokario metais Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas buvo atidėtas neapibrėžtai ateičiai, didžiosios Vakarų valstybės neparodė didesnio susidomėjimo Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių problema. Naujoji tarptautinė organizacija – Jungtinės Tautos taip pat neturėjo jokių galimybių savarankiškai imtis svarstyti Baltijos valstybių klausimą ir priimti jų atžvilgiu atitinkamą sprendimą.

Nuo 1947 metų JAV užsienio politikos nuostatos akivaizdžiai pakito: aiškiai deklaruojama kova tarp dviejų gyvenimų būdų, tačiau Europoje nusistovėjus status quo, jo prievartiniu pakeitimu nebuvo suinteresuota nė viena pusė. Vakarų politiniuose svarstymuose paaiškėjo, kad jokio tiesioginio karinio Vakarų įsikišimo į Sovietų Sąjungos kontroliuojamą regioną planai net nebuvo svarstomi.

Pirmaisiais pokario ir ankstyvaisiais šaltojo karo metais esminis uždavinys, susijęs su Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių klausimu – siekis išlaikyti Baltijos valstybių klausimą atvirą. Įtampa tarptautiniuose santykiuose neišvengiamai prisidėjo prie šio siekio įgyvendinimo – ilgainiui Lietuvos okupacijos ir aneksijos pripažinimo problema buvo nustumta į „įšaldytų“ klausimų grupę. Tačiau pirmaisiais šaltojo karo metais Vakarų valstybių interesas Baltijos valstybių atžvilgiu išliko ir kai kuriais aspektais net padidėjo. Konkreti parama atskirai Lietuvai ar Baltijos valstybėms nebuvo žadama – galimos permainos buvo siejamos su bendru pavergtųjų tautų klausimu.