Minėti istorikai, rašydami apie Jekaterinos II paminklo atidengimą, naudojosi tais šaltiniais, kuriais remdamiesi apie tai rašė ir jaunesnės kartos lenkų mokslininkai. Dažniausiai paminklo problema buvo nagrinėjama ne atskirai, o kartu su kitais įvykiais, susijusiais su konkrečiai pasirinkta tyrimo tematika.

Pavyzdžiui, Z. Opackis ir M. Nowak-Kiełbikowa4 politinėse biografijose nagrinėja dviejų asmenybių (M. Zdziechovskio ir K. Skirmunto) požiūrį į dalyvavimą rugsėjo 10 d. įvykiuose. A. Szwarcas, XIX a. tyrinėtojas, monografijoje, skirtoje Lenkijos karalystės „ugodovcams“5, parodo, kaip į aukštuomenės poziciją reagavo lojaliai nusiteikusių laikraščių „Kraj“ ir „Czas“ aplinka.

Labai įdomų straipsnį neseniai paskelbė P. Paszkiewiczius6. Jame nagrinėjami carizmo ketinimai įtvirtinti savo viešpatavimą buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse statant įvairiose vietovėse, ypač dideliuose istoriniuose miestuose, Rusijos valdovų paminklus ar paminklus rusų kariuomenės pergalėms įamžinti. Tai buvo vienas iš daugelio būdų integruoti Vakarų pakraščius į imperijos sudėtį.

Daugiausia dėmesio Lietuvos aukštuomenės dalyvavimui paminklo atidengimo iškilmėse skyrė D. Szpoperis ir R. Jurkowskis7. Pirmasis, konservatyvios pakraipos bajorijos tyrinėtojas, gana plačiai aptaria vieno iškiliausių konservatorių ir žemvaldžio – Aleksandro Meištovičiaus pažiūras ir veiksmus, dalyvavimo iškilmėse motyvus. R. Jurkowskis daugelyje vietų kartoja Szpoperio išvadas. Tačiau R. Jurkowskio didžiausias nuopelnas tas, kad jis panaudojo naujus šaltinius, sudarančius galimybę daugiau sužinoti apie aukštuomenės politines nuotaikas XX a. pradžioje.

Šiame straipsnyje ne tik siekiama pradėti diskusiją dėl Lietuvos aukštuomenės lojalumo carinei valdžiai, bet ir bandoma įvertinti pasiektus tyrimo rezultatus, palyginti juos, išryškinti svarbiausius, mūsų manymu, elementus. Taip pat panaudojami nauji šaltiniai, kurie koreguoja lenkų istorikų išvadas.

Pirmajame skyrelyje analizuojama, kokį vaidmenį organizuojant iškilmes ir agituojant žemvaldžius suvaidino Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius kunigaikštis P. Sviatopolkas-Mirskis. Parodytos jo politinių pažiūrų ypatybės. Antrajame nagrinėjamos žemvaldžių derybos su P. Sviatopolku-Mirskiu ir tarpusavio pasitarimai. Trečiajame bandoma išaiškinti, kokie minėtos politinės manifestacijos padariniai – ar

4 Z. Opacki. W kręgu Polski, Rosji i słowiańszczyzny. Myśl i działalność społeczno – polityczna Mariana Zdziechowskiego do 1914 roku. Gdańsk, 1996; M. Nowak-Kiełbikowa. Konstanty Skirmunt polityk i dyplomata. Warszawa, 1998.

5 A. Szwarc. Od Wielopolskiego do Stronnictwa Polityki Realnej. Zwolennicy ugody z Rosją, ich poglądy i próby działalności politycznej (1864–1905). Warszawa, 1996, s. 283–286.

6 P. Paszkiewicz. Pomniki carskie na zachodnich rubieżach imperium rosyjskiego i ich treści ideowe. S. 123–158 // „Przegląd Wschodni“. Warszawa, 2000, tom VII, zeszyt 1(25).

7 D. Szpoper. Sukcesorzy Wielkiego Księstwa. Myśl polityczna i działalność konserwatystów polskich na ziemiach litewsko–białoruskich w latach 1904–1939. Gdańsk, 1999; D. Szpoper, A. Bielecki. Aleksander Meysztowicz. Portret polityczny konserwatysty. Gdańsk, 2001; R. Jurkowski. Ziemiaństwo polskie Kresów Północno-Wschodnich. 1864–1904. Działalność społeczno-gospodarcza. Warszawa, 2001.