Tačiau agrarinių verslų vyravimas Lietuvos krašto ekonomikoje neturėjo didelės įtakos mugių persiorientavimui prekiauti žemės ūkio produkcija. Tiesiog diferencijavusis prekių realizavimo būdams, pramonės produkciją pradėta realizuoti per urminių sandėlių ir parduotuvių tinklą arba tiesiogiai iš gamyklų (žr. toliau), o mugėse, didėjant žemės ūkio gamybai, ėmė vyrauti prekyba žemės ūkio produkcija. Čia urmu ir mažmena savo gaminius parduodavo stambūs ir smulkūs žemės ūkio gamintojai, valstiečiai ir amatininkai. Šį reiškinį veikiausiai reikia aiškinti ne tiek krašto ekonominiu atsilikimu ar agrarinių verslų vyravimu, kiek gamybos, prekybos ir transporto struktūrų modernėjimu.

Lietuvai įsitraukiant į interlokalinius rinkos mainus, didėjo užsienio ir tarpregioninės prekybos reikšmė. Plečiantis eksporto galimybėms didėjo fabrikinės ir žemės ūkio gamybos apimtys, plėtėsi vidaus prekybos tinklas: daugėjo gyvenviečių, kur buvo leidžiama rengti kassavaitinius turgus ir metines muges, didėjo parduotuvių bei urmo sandėlių skaičius miestuose ir miesteliuose, gerėjo bendri prekybos apyvartos rodikliai (žr. toliau).

Jau XIX a. viduryje, siekdama sutvarkyti mokesčių sistemą, caro administracija „valstiečių patogumui bei jų pajamų didinimui“ vis didesniam miestelių skaičiui teikė teisę rengti kassavaitinius turgus ir metines muges²⁷, kartu plėsdama vidaus prekybos tinklą. Dokumentinė medžiaga apie naujų prekybos punktų steigimą rodo, kad dar XIX a. viduryje prekybos tinklas buvo retas: dažname miestelyje visai nebuvo prekymečių arba buvo labai nedaug – 2–3, rečiau
4 metinės mugės, o kassavaitiniai turgūs paprastai vykdavo didesniuose miesteliuose ir miestuose.

Žinoma, kad Vilniaus apskrityje iš 8 minimų valstybinių dvarų iki 1843 m. tik Krėvoje vyko dvi mugės per metus, kitų Vilniaus apskrities valstybinių dvarų (Dieveniškių, Trobų, Inturkės, Bystravnicos, Nemenčinės, Buivydžių ir Kernavės) gyventojai tenkinosi sekmadieniniais turgumis. Trakų apskrityje tik Stakliškių ir Punios valstybiniuose dvaruose buvo rengiama po dvi kasmetines muges. Švenčionių apskrities valstybiniuose dvaruose mugių iš viso nebuvo²⁸.

Sunku nustatyti tikslų miestelių, kuriuose nebuvo rengiamos metinės mugės ar savaitiniai turgūs, skaičių, bet dar XIX a. viduryje Vilniaus ir Kauno gubernijose tokių miestelių būta. Pavyzdžiui, Dieveniškių ir Jonų miesteliuose grafo Pliaterio prašymu tik 1851 m. gautas valdžios leidimas rengti septynias metines muges ir savaitinius turgus – trečiadieniais, penktadieniais,

---

 ²⁵  Памятная книжка Ковенской губернии на 1879 год, отд. II, с. 357. 

²⁶ Памятная книжка Ковенской губернии на 1892 год, отд. III, с. 48.

²⁷ Leidimas Dieveniškių ir Jonų miesteliams dėl mugių rengimo, LVIA, f. 525, ap. 13, b. 80, l. 8a; Gildinių ir negildinių prekybos įmonių, mokančių mažmeninę rinkliavą, 1893 m. žiniaraštis, ten pat, f. 517, ap. 1, b. 49, l. 5.

 ²⁸ Valstybės turtų Vilniaus apygardos valdybos
1843 m. rugpjūčio 31 d. žiniaraštis valstybės turtų Vilniaus skyriaus valdybai dėl rengiamų Vilniaus apygardoje valstybiniuose dvaruose prekymečių, ten pat, f. 525,
ap. 13, b. 162, l. 24; Valstybės turtų Vilniaus apygardos valdybos 1843 m. spalio 5 d. žiniaraštis valstybės turtų Vilniaus skyriaus valdybai dėl rengiamų Trakų apskrityje valstybiniuose dvaruose prekymečių, ten pat, l. 26; Valstybės turtų Švenčionių apygardos valdybos 1843 m. rugpjūčio 22 d. žiniaraštis valstybės turtų Vilniaus skyriaus valdybai dėl rengiamų Švenčionių apskrityje valstybiniuose dvaruose prekymečių, ten pat, l. 28.