2. Problema

Valstybė istorijoje ne visada turi tiesioginį ryšį su jai pavadinimą davusiu etnosu. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Prūsijos kunigaikštystė ir karalystė buvo vokiečių, o ne prūsų valstybė. Atrodytų, kad tai jokiu būdu netinka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jeigu nekreipsime dėmesio į šiandieninius antimokslinius svaičiojimus baltarusių istoriografijoje¹ (kur remiamasi juokinga prielaida, jog lietuviai yra ne lietuviai) ir prisiminsime iškilųjį Henryko Łowmiańskio veikalą apie Lietuvos valstybės ir visuomenės genezę², galėsime drąsiai teigti, kad LDK yra lietuvių etnoso kūrinys. Tačiau kodėl istoriografijoje kartkartėm pametamas ryšys tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos, tarp senosios ir naujosios Lietuvos istorijos procesų? Kodėl žymus istorikas Manfredas Hellmannas ir jam tarsi pritariantis Mečislovas Jučas vėlyvosios LDK nebelaiko lietuvių valstybe?³ Kaipgi suderinti šią tezę su iš Henryko Łowmiańskio veikalo plaukiančia išvada? Kurgi dingo senieji lietuviai, kodėl jų vaidmenį senosios Lietuvos valstybės istorijoje reikia įrodinėti? Jei vėlyvoji LDK yra ne lietuvių, tai tada kieno ?

Dar sunkiau sprendžiamas svarbesnis klausimas – kokiai supracivilizacijai priskirti LDK? Lenkų istoriografijai nekils abejonių priskiriant LDK Vakarų lotyniškajai, bet kartu nebus ginčijamasi su rusų istoriografijos tradicija iki Krevo ar Liublino unijos laikyti LDK Bizantijos ar Rusijos civilizacijos dalimi. Lietuvių istoriografijoje išsamiau šis klausimas nebuvo svarstytas – visi, regis, pritarė spekuliatyviai S. Šalkauskio koncepcijai: Lietuva esanti tarp Rytų ir Vakarų. Bet ką reiškia šis „tarp”? Atskira civilizacija? Priklausomybė iš pradžių Rytams, paskui Vakarams?

Matyt, šias komplikacijas moksle lemia sudėtinga etninė, lingvistinė ir apskritai kultūrinė LDK situacija. Istoriografija iki šiol buvo iš esmės empirinė – dažniausiai apsiribojanti tik įvykių istorija (kurią istoristinė istoriografija vadina politine), prie procesų istorijos pereinama vangiai, o jei ir pereinama – procesai pateikiami izoliuotai vienas nuo kito. Tarkim, LDK etninė struktūra svarstoma atskirai nuo politinės, įvairiakalbės raštijos procesai – atskirai nuo kultūrinio užsakymo mechanizmo, politiniai procesai – atsietai nuo ūkinių etc. Vadinasi, trūko to, ką jau amžiaus pradžioje formulavo šiuolaikinės prancūzų istoriografijos patriarchas H. Berras,⁴ o realizavo „ Annales” mokykla – trūko integralios procesų istorijos. Tokios istorijos paieškos F. Braudelį atvedė prie visuomenių tipologijos problemos,⁵ o tai savaime įvedė į istoriografiją ligi šiol sporadiškai ir spekuliatyviai (O. Spengleris, A. Toynbee's) formuluotą civilizacijų, kaip stambiausio visuomenės tipo ar visuomenių grupavimo, koncepciją. Galima svarstyti, ar F. Braudelio civiliazacions - monde - economie - koncepcija⁶ (dar labiau nei K. Marxas