Naugarde, priversti jį vėl pripažinti Vasilijaus Tamsiojo viršenybę. Kodėl Naugardas iš karto to nepadarė po Šemiakos mirties, o atsakė į Maskvos iššūkį? Šaltiniai apie tai tyli. Matyt, 1453–1456 m. situacija, kai Naugardas galėjo apsieiti be suvereno, Naugarde buvo laikoma laimėjimu. Bet kuriuo atveju toks Maskvos nepaisymas beprecedentis. Šis karas išsiskiria iš kitų, iki tol buvusių XIV–XV a. Maskvos–Naugardo karų, nes per jį Naugardas kariavo ne konfliktuodamas su laikinai atmestu savo didžiuoju kunigaikščiu, o su ne savo didžiuoju kunigaikščiu, kuris tik reiškė pretenzijas į Naugardą.

Jaželbicai – 1456 m. karo pasekmės

Po Maskvos pergalės 1456 m. kare Jaželbicuose buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Vasilijus Tamsusis vėl tapo Naugardo suverenu, taip pasiekęs pagrindinį 1456 m. karo tikslą. Svarbu, kad, matyt, dėl netikėtai didelės karinės sėkmės Maskvai pavyko ne tik atstatyti prarastą padėtį, bet ir ją pagerinti.

Pirma, buvo apribota Naugardo užsienio politikos veikimo laisvė – Naugardas įsipareigojo „...nepriimti [buv. – T. M.] Možaisko kunigaikščio Ivano Andrejevičiaus ir jo vaikų, Šemiakos sūnaus Ivano Dmitrijevičiaus ir jo vaikų bei jo motinos kunigaikštienės Sofijos ir jos vaikų bei žento“¹²¹. Be to, Naugardas įsipareigojo nepriimti bet kokių didžiųjų kunigaikščių priešų, pabėgusių iš MDK tiek tiesiai į Naugardą, tiek į Lietuvą ar Livoniją¹²².

Antra, Vasilijui Tamsiajam pavyko šiek tiek praplėsti didžiojo kunigaikščių teises pačiame Naugarde. Buvo atkurtas didžiojo kunigaikščio vietininko prioritetas bendrame posadniko ir vietininko teisme. Pagal V. Janiną, šis prioritetas nuo XV a. II dešimtmečio buvo perėjęs posadnikui. Su šiuo dalyku reikia sieti sutarties formuluotes: „А печати быти князеи великих“ ir „А вечным грамотам не быти“¹²³.

Maskvai taip pat pavyko savo naudai išspręsti teritorinius ginčus dėl šiaurinių pasienio teritorijų – vadinamųjų „rostovščinų“, – kadaise Rostovui priklausiusių, o vėliau naugardiečių užimtų žemių. Anot Janino, vietoj jų Maskvai buvo perduotos Mezenės ir Pinegos žemės¹²⁴.

Nuo Jaželbicų iki „Tėvonijos krizės“¹²⁵

Tokia Vasilijaus Tamsiojo sėkmė negalėjo nesukelti nepasitenkinimo Naugarde. Juk pagrindinė Naugardo plėtros kryptis nuo pat XII a. pradžios buvo [didžiojo] kunigaikščio teisių Naugardo atžvilgiu mažinimas. Dabar ši kryptis buvo pakeista – naugardiečiams tai turėjo atrodyti žingsnis atgal (ką jau bekalbėti apie užsienio politikos apribojimą).

Dėl to naugardiečiai siekė kvestionuoti Jaželbicų sutarties sąlygas ir neleisti įsitvirtinti Maskvos laimėjimams¹²⁶. Apžvelgsime, kaip Naugardas laikėsi įsipareigojimų užsienio politikos srityje.

1463 m. Naugardas su buvusiu Možaisko kunigaikščiu Ivanu Andrejevičiumi ir Šemiakos sūnumi Ivanu Dmitrijevičiumi (pabėgusiais į Lietuvą) sudarė politinę sąjungą prieš Maskvos didįjį kunigaikštį: naugardiečiai jų prašė „ginti Didįjį Naugardą nuo didžiojo kunigaikščio, ir [šie – T. M.] ėmėsi ginti...“¹²⁷.

Kaip matėme praeitame poskyryje, Jaželbicų sutartimi Naugardas įsipareigojo nepriimti (t. y. nesuteikti prie