Lietuvos kaimo nuosavybės santykių modelio transformacijos sovietmečiu

Remiantis 1939 m. duomenimis, Lietuvos kaime gyveno apie 77,1 proc. visų šalies gyventojų¹⁶. Dauguma jų dirbo žemės ūkyje ir eksploatavo privačios žemės sklypus, priklausančius jiems patiems arba stambesniems ūkininkams.

Su pertrūkiais prasidėjusi sovietinė okupacija įvedė ne tik politinei tradicijai svetimą totalitarinę santvarką, bet ir naują visuomeninių santykių modelį, paremtą kolektyvine nuosavybe bei bendruomeniniu ūkininkavimu, taip pat dirbtinai forsuojant krašto industrializaciją bei urbanizaciją¹⁷. Nors ir vykstant aktyviai migracijai iš kaimo į miestą, iki 1970 m. gyvenančiųjų mieste skaičius neviršijo 50 proc.¹⁸ Didelę okupacinio laikotarpio dalį Lietuvoje vyravo kaimo tipo visuomenė, kurios gaminama produkcija sudarė ne mažiau nei 28 proc. šalies BVP¹⁹.

Sovietinė ūkio politika Lietuvos kaime

Sovietinė ūkio politika Lietuvoje rėmėsi jau Sovietų Sąjungoje įgyvendinta praktika, kai ekonomika per produkcijos gamybos ir realizavimo procesų planavimą yra tiesiogiai reguliuojama valstybės²⁰. Sovietmečiu diegtoje planinėje ekonomikoje produkciją gaminantys ir ją realizuojantys ekonominiai subjektai turėjo veikti pagal valstybės nustatytą grafiką, kuris dažnai neatitiko ne tik vietos rinkos poreikių, bet ir rinkos ekonomikos dėsnių apskritai. Neužmirštant proletarinės industrializacijos krypties, bendroje Sovietų Sąjungos ekonomikoje Baltijos šalims, ypač Lietuvai, teko žemės ūkio produkcijos gamintojos vaidmuo²¹.

Remiantis planinės ekonomikos principu bei oficialiąja komunistine ideologija, 1940 m. Lietuvos kaimuose pradėti steigti kolektyviniai ir tarybiniai ūkiai (kolchozai ir sovchozai)²². Kaimo gyventojai buvo verčiami ne tik atiduoti kolektyviniams ir tarybiniams ūkiams dalį savo privataus inventoriaus ar gyvulių, bet ir atlikti faktiškai nemokamus atodirbius.

Iki įvedant 1969 m. kolūkių bei vėlesnį 1975 m. pasų įstatymą, dalies registruotų kaimo gyventojų (kolūkiečių ir jų šeimų) statuso keitimas²³ bei judėjimas buvo smarkiai apribotas (pvz., iš kolūkio išvažiuoti išleisdavo tik pritarus visuotiniam susirinkimui). Kaimo gyventojai, dirbę valstybinėse institucijose ar įstaigose (pramonės, sveikatos apsaugos, švietimo, administracijos, transporto, miško ir pan.), taip pat pagalbiniuose ūkiuose, traktuoti kaip pramonės ar statybos įmonių darbuotojai, todėl jų mobilumas buvo mažiau ribojamas.

Gamybiniu atžvilgiu kolektyviniai ir tarybiniai ūkiai vienas nuo kito faktiškai nesiskyrė. Abu buvo regioninio produkcijos planavimo subjektai, ją už nustatytą kainą parduodantys valstybei. Ūkių darbuotojai gaudavo nustatytą metinį produkcijos pagaminimo grafiką, kuris su minimaliais nuostoliais turėjo atitikti bendrąjį kolūkio ar valstybinio ūkio planą²⁴. Te

___

16 Lietuvos statistikos metraštis 2001, p. 31.

17 Šimėnas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 17–18.

18 Lietuvos statistikos metraštis 2001, p. 24.

19 Šimėnas A. Min. veik, p. 146–148.

20 Ten pat, p. 17.

21 Treinys M. Žemės ūkio sistema ir jos transformavimas: paskaita ekonomikos studentams. Akademija, 2000, p. 18.

22 Humphrey C. Rural Society in the Soviet Union // Understanding Soviet Society. New York, 1988, p. 55.

23 Treinys M. Min. veik, p. 20.

24 Humphrey C. Min. veik, p. 64.