Rūta Šermukšnytė
Lektorė, humanitarinių mokslų daktarė
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto
Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra
Tel. 268 72 88
El. paštas: jurgsliu@takas.lt
Įvadas
Domėjimasis istorijos reprezentavimo audiovizualinėse priemonėse procesu sietinas su nuo XX amžiaus vidurio visuomenėse pastebimomis atminties vizualizacijos tendencijomis. Vis aiškiau suvokiama, kad daugumai žmonių pagrindiniai veiksniai, formuojantys jų istorinę sąmonę ir istorinės atminties struktūrą, yra elektroninė vaizdo kultūra1, kurioje kinas ir televizija2 užima lyderio pozicijas. Elektronine technika kuriamų ir perteikiamų audiovizualinių istorijos formų3 įsigalėjimo laikais tampa svarbi istorikų pozicija šių „konkurentų“ atžvilgiu, juo labiau kad esama glaudaus ryšio tarp požiūrių kaitos ir istoriografijoje vykstančių pokyčių. Visų pirma nūdienos istorikams veržiantis į tarpdisciplininius istorinės kultūros4 tyrimus, audiovizualinės kultūros formos juos domina arba kaip visuomenės istorinės sąmonės veiksniai, arba kaip viešosios istorinės kultūros pavidalai5.
___
1 Audiovizualinių priemonių poveikio recipientams tyrimai komunikacijos specialistams leidžia kalbėti apie audiovizualinę kultūros revoliuciją, šią kultūrą suvokiant kaip tam tikrą audiovizualinės kalbos sukurtą būdą mąstyti, jausti, spręsti, vertinti, komunikuoti ir veikti. Žr.: Hoekstra H. Audiovisuelle Sprache und Kultur – Moralische Bildung // Neue Medien – Mehr Verantwortung! / Hg. F. Schmälzle. 1996, S. 86.
2 Suvokiame, kad šio straipsnio tekste užfiksuota kino ir televizijos atskirtis yra problemiška. Pasak audiovizualinės komunikacijos tyrinėtojo Knuto Hickethiero, kino ir televizijos skirtumus lemia ne tiek audiovizualinio pasakojimo ir vaizdavimo pagrindai, kiek panaudojimo būdai, užduotys, skirtingi gamybos ir distribucijos metodai. Hickethier K. Film und Fernsehanalyse. Stuttgart, 1993, S. 2–3. Tad vartodami sąvokų kinas ir televizija grupę, nepamirškime komplikuotų jų tarpusavio ryšių.
3 Plačiau apie audiovizualinės istorijos sąvokos definiciją žr.: Šermukšnytė R. Lietuvos istorija dokumentiniame kine ir televizijoje. Diskurso konstravimo ypatybės // Lietuvos istorijos studijos. 2004, Nr. 14, p. 116–119.
4 Lietuvos istoriografijoje kol kas nėra nusistovėjusi vienos sąvokos, nusakančios istorinės praeities reprezentacijas, vartosena. Iš užsienio autorių yra pasiskolinamos istorinės kultūros, atminties kultūros, kultūrinės atminties sąvokos. Žr., pavyzdžiui: Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui. Pagr. teksto autorius – A. Bumblauskas. Vilnius, 1998; Nikžentaitis A. Istorikai, nežinantys naujausių istorijos teorijų, visados lieka tik patriotais // Naujasis židinys. 2004, Nr. 5,
p. 245–247; Nikžentaitis A. Rytų Lietuva lietuvių atminties kultūroje ir politikoje: istoriko ir atminties kūrėjo santykio problema // Kultūros barai. 2004, Nr. 10, p. 15–19; Norkus Z. Elektroninės istorinės kultūros link // Kultūros barai. 2005, Nr. 10, p. 80–85.
5 Plačiau apie istorijos reprezentavimo audiovizualinėse priemonėse tyrimų kryptis žr.: Toplin R. B. The Filmmaker as Historian // The American Historical Review. Vol. 93, no 5 (Dec., 1988), p. 1210. |
dizainas ir programavimas giriaus