bėmis. Buvo tikimasi, jog Sovietų Sąjunga gali iškelti šį klausimą dar iki pokarinės taikos konferencijos. Dar sykį buvo prisiminta, jog iš principo pritariama Baltijos valstybių inkorporavimui ir Sovietų Sąjungos reikalavimams dėl vakarinės sienos¹¹. Tačiau visose Didžiosios Britanijos karo metų užsienio politikos nuostatose buvo aiškiai juntama, jog principiniai sprendimai turi būti suderinti su pagrindine sąjungininke – JAV.

1944-ųjų pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos, vengdamos bereikalingo antagonizmo santykiuose su Sovietų Sąjunga, nereagavo į Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio vasario mėnesio prašymą, kuriame Jungtinės Valstijos taip pat buvo raginamos šiuo klausimu padaryti viešą pareiškimą. Vasarį JAV prezidentui buvo įteikta kelių šimtų Amerikos lietuvių išeivių pasirašyta peticija, prašanti Amerikos paramos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui¹². Tačiau palaikymo ar paramos pareiškimo iš JAV vadovybės nesulaukta. Valstybės departamento nuomone, viešas pareiškimas nebuvo reikalingas, kadangi Jungtinių Amerikos Valstijų pozicija buvo žinoma ir nekintanti¹³.

1944 metų pirmojoje pusėje JAV užsienio politikos strategai buvo teisinio apsisprendimo kelyje. 1943-iaisiais konstatavus faktą, jog Vakarai dėl Baltijos valstybių nekovos, 1944-aisiais, sovietams jas reokupuojant, buvo suvokiama, kad vienas iš Sovietų Sąjungos tikslų yra galutinis šių valstybių aneksijos įteisinimas. Tuo atveju, jei jis nebus pasiektas dėl Vakarų prieštaravimų, buvo galima tikėtis trinties santykiuose tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos. Tačiau kita vertus, amerikiečių sprendimas teisiškai pripažinti Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją būtų akivaizdus atsitraukimas nuo Atlanto chartijos principų ir labai tikėtina, kad būtų suvoktas kaip netiesioginis siūlymas Sovietų Sąjungai reikalauti kitų nuolaidų kitose srityse¹⁴.

Po detalios situacijos analizės 1944 m. kovo 24 d. JAV Valstybės departamento Europos reikalų skyriaus parengtame memorandume, įvardytame „Santykiuose su Sovietų Sąjunga esamos problemos“, buvo nubrėžtos JAV užsienio politikos, susijusios su Baltijos valstybėmis, gairės¹⁵. Memorandume buvo teigiama, kad turėtų būti vengiama situacijų, kai Baltijos valstybių klausimas galėtų tapti amerikiečių ir sovietų nesutarimų priežastimi. Amerikiečiai apsibrėžė karo metu nesuteikti jokio teisinio pripažinimo ar moralinio patvirtinimo vienašališkam Sovietų Sąjungos Baltijos valstybių perėmimui. Pagal memorandumo teiginius Jungtinių Amerikos Valstijų nuostatos Baltijos valstybių atžvilgiu galėtų būti peržiūrimos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, bendros taikos sutarties ribose. JAV Valstybės departamento valstybės sekretoriaus pavaduotojas Edwardas Stettinius pareiškė, kad bet kokį sprendimą, pakeičiantį amerikiečių teisines nuostatas Baltijos valstybių atžvilgiu, galėtų priimti tik tiesiogiai prezi-

___

11 Commonweath Government to Cranborne Cablegram D 156 Canberra, 5 July 1944 // Documents of Australian Foreign Policy, 1944, vol. 7–214, Historical documents database [žiūrėta 2003 m. rugsėjo 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.info.dfat.gov.au/
historical>

12 An Appeal to fellow Americans on behalf of the Baltic States. United organizations of Americans of Lithuanian, Latvian and Estonian descent. New York. The Lithuanian American Information Center, 1944.

13 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers, 1944, vol. IV, Europe. Washington, 1966,
p. 819–20.

14 Juda L. United States Non-recognition of the Soviet Union’s Annexation of the Baltic States: Politics and Law // Journal of Baltic Studies. 1975, no 4,
p. 276–277.

15 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers, 1944, vol. IV, Europe. Washington, 1966,
p. 839–842.