nių (Klausgailos) ir Karšuvos–Pajūrio (Visbaro) (ten pat). Tai savo ruožtu patvirtina genealoginių tyrimų svarbą XV a. Lietuvos bajorų giminių kilmės nustatymui ir autoriaus pasirinktos tyrimo metodikos, koncentruojamos III skyriuje, adekvatumą disertacijoje iškeltiems uždaviniams. Tiksliau sakant, konkrečiu empiriniu lygmeniu skyriuje produktyviai pritaikyti genealoginis ir prozopografinis metodai.

Disertaciją įvertino ir tarybos nariai. Vadovas prof. M. Jučas E. Saviščevo disertaciją apibūdino glaustai – kaip vertingą įnašą į Lietuvos istoriografiją, prof. E. Gudavičius problemos įvardijimą ir sprendimo lygį disertacijoje įvertino kaip be priekaištų, pabrėžė, kad joje naujai įvertinta istoriografija ir taikoma nauja metodika (gynimo posėdžio protokolas, p. 15–16). Taip pat akcentavo kiekviename disertacijos skyriuje tirtų klausimų reikšmingumą esminei išvadai suformuluoti – atskleistas žemaičių gentinės aristokratijos virtimas Žemaitijos žemės bajorija. Tuo, prof. nuomone, E. Saviščevo disertacija „sėkmingai pratęsia R. Petrausko pradėtą elitinių struktūrų kuriantis ir susikūrus valstybei tyrimą“, o šio proceso vėlavimas Žemaitijoje „tos pačios prigimties reiškiniams“ sudaro galimybę „geriau atsiskleisti iškalbingesniuose šaltiniuose“ (ten pat, p. 17).

Jei jau minėtume šaltinius, tai, palyginti su keliais XV a. pirmosios pusės pergamentais, su jų ne kartą skelbtu turiniu, XVI a. pirmosios pusės šaltinių erdvė iš esmės skiriasi  gausa ir įvairove, todėl disertaciją dar galima vertinti kaip pakankamai įtikinamai empiriškai argumentuotą rekonstrukcinį – retrospektyvinį XV a. pirmosios pusės socialinių ir politinių procesų bei jų struktūrų tiriamąjį modelį, reikšmingą ne tiek išvadomis, kiek analitiniu – kryptingu ir nuosekliu – lokalinių valdžios struktūrų, valdų ir giminių tyrimu, akivaizdžiai skiriančiu šį darbą nuo deskriptyvinio naratyvinio pobūdžio disertacijų (nors abu tipai moksle turi savo vertę).

Sociologijos prof. Z. Norkaus manymu, istorikų „susidomėjimas senovės elitais sutapo su sociologų ir politologų įnikimu į dabarties elito studijas“, esą tapo madinga gilintis į patrauklesnį, spalvingesnį, estetiškesnį viršūnių gyvenimą, o tai, esą, nepaneigia episteminės tyrimo vertės (ten pat, p. 18). Profesoriaus klausimai ir pastabos buvo apie elito sąvoką. Jis išskyrė tokias disertacijoje vartojamas sąvokas kaip elitas, valdžios elitas, valdantysis elitas, seniūnų ir tijūnų valdžia ir pan. darinius ir pasigedo teorinio elitologinio jų pagrindimo, įvardijęs esamus tokio pobūdžio darbus. Iš tiesų, nors disertacijos įvade (p. 5) aiškinama,
kokia prasme reikia skirti valdžios elitą nuo valdančiojo elito, loginė sąvokų prasmė nesuponuoja tokio skirtumo ir sukelia tam tikrą jų
vartojimo istoriografijoje painiava, todėl
Z. Norkus priminė, kad sociologijoje yra vartojama galios elito sąvoka (power elite, Machtelite), o valdžioje esantis ar valdžios elitas paprastai įvardijamas valdančiojo elito (ruling elite, herrschende Elite) sąvoka (gynimo posėdžio protokolas, p. 19). Skiriamaisiais galios elito požymiais politinėje sociologijoje, pasak
Z. Norkaus, laikomos grupinė savimonė, bendri interesai ir bendra valia, išreiškiamos trimis S raide prasidedančiomis charakteristikomis: savimone, solidarumu ir suokalbiškumu, ir jam iš disertacijos teksto nepaaiškėję, ar Žemaitijos valdantysis elitas tokiomis savybėmis pasižymėjo, ir ar apskritai toks elitas yra buvęs ir kitose DLK žemėse? Savo atsakyme disertantas nesutiko su elito sąvokos konkretinimu iki tijūno valdžios ar pan., nes lokali valdžia, jo teigimu, nesusijusi su diduomene, įkūnijusia valdžios galią, o „3 S“ (arba sąmokslo – S. P.) idėjų plėtoti neleidžia to meto šaltiniai, kartu pripažindamas, kad savo darbe nelietęs elitologinių teorijų (gynimo posėdžio protokolas, p. 25), kurios, galima pridurti, būdingos šiandienos politologijai ir sociologijai ir nieko ben-