vienu atveju naujų perspektyvų galimybes grindėme E.Gudavičiaus inicijuotomis permainomis istoriografijoje. Svarbiausia šių permainų – Lietuvos istorijos įvedimas į pasaulio istorijos modelį111. Kartu tai pirmas nuoseklus bandymas Lietuvos istoriografijos istorijoje surasti Lietuvai vietą Europos istorijoje. Šiandien jau tvirtai galime pasakyti, kad Lietuva – tai Vidurio (ar Vidurio Rytų) Europos dalis112 ir kad Vilniui giminingi miestai – tai Krokuva ir Lvovas, Bratislava ir Praha, Budapeštas ir Kološvaras (Klužas), Zagrebas ir Lublijana. Šiuo požiūriu Vilnių galima būtų laikyti tipišku Vidurio Europos miestu ir sostine. Milanas Kundera yra pastebėjęs “Vilnių barokinių miestų grandinėje”. Tai atveria dar didesnes galimybes pradėti svarstyti Vilniaus fenomenologiją – juk tokioje grandinėje Vilnius yra šiauriausias tiek Vidurio Europos, tiek apskritai Europos katalikiškas bei barokinis miestas. Tokia Vilniaus interpretacija daro jo istoriją aktualia visai katalikiškai Europai, o gal net ir viso katalikiškojo pasaulio pakraščiams nuo Meksikos iki Filipinų. Antra vertus, Vilniaus “šiaurumas” susijęs dar viena interpretacijos galimybe – Lietuvos ir Vilniaus neaplenkė Vakarų civilizacijos skilimas į Šiaurinę – protestantišką ir Pietinę – katalikišką Europą. Vilniuje būta ne tik šiaurietiško liuteronizmo, bet netgi – šiauriausio bei ryčiausio kalvinizmo. Galima Vilniaus fenomenalius bruožus ir Rytų – Vakarų ašies požiūriu. Vilnius buvo vienintelės Europoje pagoniškos valstybės sostinė ir vėliausio Europoje krikšto miestas. Kartu paskutinis ir labiausiai rytuose Vidurio Europos bei Vakarų civilizacijos miestas. Negana to, Vilnius buvo vienintelė Europos sostinė ant dviejų civilizacijų - lotyniškosios ir bizantinės – ribos. Iš tikro, kur dar galėtume rasti gotikinių ir barokinių cerkvių ? Taigi, Vilnius ne tik Vidurio Europos miestas, bet ir Rytų Europos kultūrinis centras. O juk dar būtina prisiminti Vilniaus vaidmenį žydų kultūrai. Taigi senasis Vilnius buvo kelių civilizacijų traukos ir sandūros miestas, o kartu - dešimties konfesijų miestas. Katalikų, ortodoksų, graikų apeigų katalikų, sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, antitrinitorių, karaitų, musulmonų ir judėjų miestas… Vadinasi Vilnių galima pavadinti Šiaurės Jeruzale ne vien dėl jo fenomenalaus vaidmens žydų kultūroje, o todėl, kad reta kur kitur iki XX amžiaus sugebėjo išlikti tiek daug, viena šalia kitos, gyvenančių konfesijų ir tautų. Be to, Vilnius - ne civilizacijų mozaika, o jų kūrybiškas derinys. Šio derinio simboliu galėtų būti Vilniaus baroko architekto J.K. Glaubico kūryba. Pats būdamas Vilniaus liuteronų bendruomenės narys, katalikiško baroko stiliaus kanonais remdamasis kūrė ne tik liuteronams, bet ir katalikams, stačiatikiams bei žydams. Iš Glaubico atpažįstame Vilnių ir kaip Europos miestą, ir kaip miestą, kuriame gali rasti savo pasaulio dalį bei kultūros atšvaitą įvairios konfesijos, tautos ir civilizacijos. Ši kultūrų simbiozė ir tolerancija senojo Vilniaus patirtį bei paveldą pakelia jau į bendražmogiškų vertybių lygmenį. O šių vertybių šiandien kartais pritrūksta tiek pačiam Vilniui, tiek kitiems civilizacijų ir kultūrų sandūrų miestams bei regionams.
111 E. Gudavičiaus pasaulio istorijos koncepcija apžvelgta: P. Manusadžianas. E.Gudavičiaus pasaulio istorijos civilizacinė koncepcija. – Tarp istorijos ir būtovės, p. 433-459; Idem. Lietuva pasaulio istorijoje: E. Gudavičiaus civilizacinė koncepcija.- http://www.artium.lt/archive/manasud.html.
112 E. Gudavičius. “Pastumtos kortų kaladės”, p. 35-43. Apie E.Gudavičiaus Vidurio Europos koncepciją: A. Bumblauskas. Lietuva Vidurio Europos istorinėje raidoje. – Akiračiai, 1992, rugsėjo mėn., nr.8, p. 8-10; Idem. Litauen und Mitteleuropa oder Über die Verwendung des Begriffs “Mitteleuropa” in der gegenwärtigen litauischen Geschichtswissenschaft. – Der Ginkgo-Baum: Germanistisches Jahrbuch für Nordeuropa, t. 14: Mitteleuropa. Mitten in Europa / Hrsg. G. Gimpl, Helsinki, 1996, p.57-65. |
dizainas ir programavimas giriaus