| plačios žemaičių kilmingojo Klausučio giminės palikuonių šaka. Tačiau nors istorikas tam dėjo labai daug pastangų, jam pavyko patvirtinti tik Šemetų kilmę iš Vaverkos (Voverio) ir Dzitvos (Ditvos) (Vaverka ir Dzitva, dabart. Baltarusijos ter., netoli Lydos) tėvonio Galigino3 giminės. O vadinamųjų Klausučių ryšiai su Žemaitija buvo tik spėjami4. J. Glinkos tyrinėjimai nebuvo paremti platesne šaltinių baze. Be to, iš esmės jie apėmė tik XV a. Atsižvelgdami į autoriaus spėjimus galime pažymėti, jog darbui ypač trūko Žemaitijos istorijos šaltinių. Pastaruosius į Šemetų giminės genealogiją plačiau įtraukė Krzysztofas Pietkiewiczius. Šemetomis istorikas susidomėjo tirdamas Kęsgailų giminės žemėvaldos formavimąsi5. Nors jis pateikė pakankamai tikslų Šemetų genealoginį medį, lenkų istoriką domino ne tiek giminės istorija, kiek jos vaidmuo paveldint dalį Kęsgailų latifundijų. Dėl to Šemetų giminės istorijos klausimą galima kelti dar kartą.
Šio straipsnio tikslas – detaliai pateikti šaltinių medžiaga grindžiamą XV–XVI a. Šemetų giminės genealogiją ir įvertinti šios giminės socialinę padėtį LDK.
Šemetų giminės kilmės hipotezės ir XV amžiaus pirmosios pusės genealogija
Lietuvos bajorija savo kilme pradėjo domėtis vėlai. Ankstyviausieji bandymai ją pažinti pastebimi XVI a. pradžios Lietuvos metraščio Plačiajame sąvade, vadinamojoje Bychovco kronikoje. Rašant Lietuvos valstybės istoriją čia buvo panaudotos LDK didikų Goštautų, Druckių, Alšėniškių, Olelkaičių ir kitų žymesnių giminių kilmės tradicijos, kuriose atsiminimai buvo susipynę su prasimanymais, o realūs įvykiai – su legendomis6. Per XVI a. iškilusios naujos Lietuvos didikų giminės intensyviai „kūrė“ savo kilmės teorijas Lietuvos metraščių dvasia7.
XVII a. herbynuose jau galima aptikti ne vieną nedidikų giminės kilmės legendą. Juose įamžinta ir Šemetų kilmė, matyt, atspindinti šeimos tradiciją. Pirmasis ją užrašė Szymonas Okolskis. Šemetas jis kildino iš Golgunto sūnaus arba brolio Kormulto8. Šią nuomonę į pirmąjį Lietuvos bajorijos herbyną įtraukė ir Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Tačiau jis atmetė S. Okolskio pateiktas žinias, neva Kormultas buvo vedęs didžiojo kunigaikščio (dk) Vytauto seserį Kačą (Kacza) ar Racą9, kadangi tokių valdovo seserų šaltiniai nemini. A. Kojalavičius teigė, kad 1413 m. Horodlėje lietuvių bajorams priimant lenkų herbus dalyvavo ir Golginas su broliu Kormultu, kurie buvę Klausučio vaikaičiai10.
___
3 Tiek šaltiniuose, tiek istoriografijoje šio vardo užrašymo formos įvairuoja. Kai kurias jų kursyvu pateikiame ir šiame tekste. Tačiau laikomės nuomonės, jog jis turėtų būti rašomas Galiginas.
4 Glinka J. Ród Klausucia w wiekach XIII–XVI, cz. I // Studia źródłoznawcze, Commentationes. Poznań, 1959,
t. 4, (toliau – Glinka J. Ród Klausucia), s. 85–107; cz. II, 1960, t. 5, s. 35–55.
5 Pietkiewicz K. Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku. Poznań, 1982 (toliau – Pietkiewicz K. Kieżgajłowie), s. 50–53.
6 Lietuvos Metraštis: Bychovco kronika / Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Vilnius, 1971,
p. 30, 31.
7 Apie vieną tokių atvejų žr.: Lazutka S. Leonas Sapiega (Gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros). Vilnius, 1998, p. 18.
8 Jį citavęs J. Glinka naudojosi Okolski Sz. Orbis Polonus. Kraków, 1643, t. 2, s. 9, 13, 14. Žr.: Glinka J. Ród Klausucia, cz. I, s. 95.
9 Kraujo ryšiais su dk Vytauto šeima gyrėsi ne vien Šemetos. Lygiai taip pat elgėsi ir Bilevičių giminė. Beje, nuo XVI a. vidurio abi šios giminės buvo susisaisčiusios vedybiniais ryšiais. Žr.: Saviščevas E. Bilevičių giminės kilmė ir genealogija XV–XVI a. // Lituanistica. 2001,
nr. 4 (48), (toliau – Saviščevas E. Bilevičiai), p. 3–22.
10 Kojałowicz W. Herbarz rycerstwa Wielkiego Księstwa Litewskiego, tak zwany Compendium / Wydał F. Piekosiński. Kraków, 1897 (toliau – Kojałowicz W. Herbarz), s. 3, 120. |
dizainas ir programavimas giriaus