Pirmininkaujantis posėdžiui tik perspėjo vieną LSDP lyderių: „prašau nevartoti įžeidžiamų žodžių“, bet jokių išsišokimo svarstymų seime nebuvo. Garbės bei orumo supratimas tada buvo sveikesnis, atrodė savaime suprantama, kad parlamentinėse diskusijose tokie „žodžių mūšiai“ yra natūralus ir neišvengiamas dalykas.

Socialdemokratai išvis pasisakė prieš 1922 metais baigtą rengti pirmąją nuolatinę Nepriklausomos Lietuvos konstituciją, kartu su liaudininkais susilaikė galutinio balsavimo už ją metu 1920 m. rugpjūčio 1 d. (faktiškai jau buvo rugpjūčio 2 d. rytas), o krikščioniškojo bloko atstovams pradėjus giedoti Tautos himną, apleido salę32. Prieš balsavimą M. Sleževičius liaudininkų, o S. Kairys, V. Požėla ir K. Venclauskis – socialdemokratų vardu išdėstė nepritarimo konstitucijai motyvus. K. Bielinis savo liepos 27 dienos kalboje net pareiškė, kad socialdemokratai dės visas pastangas pakeisti konstituciją, net galbūt revoliucijos keliu: „[…] Lietuvos proletariatas galu gale mokės kultūringų priemonių pasiimti ir išrauti iš gyvenimo tą, ką jūs šiandien prisodinsite ir priauginsite. Aš manau, kad kelias viso to bus ne toks kelias, kaip šiandien matote, bet bus panašus operacijos kelias su nukirtimu su kapojimu to mazgo, kurį 1922 m. krikščionys demokratai užmezga čia šitame Steigiamajame Seime“33. Savotiška istorijos ironija tai, kad mazgą nukirto 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, tik, aišku, K. Bielinis tokiam įvykių posūkiui kategoriškai nepritarė. Nors kaip tik karingas socialdemokratų ir liaudininkų antiklerikalizmas, kuriuo seimų laikotarpiu Lietuva išsiskyrė iš visų po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusių Europos valstybių, neprotingas bei provokuojantis, vedė, šalia kitų priežasčių, parlamentinės demokratijos žlugimo link.

Nenuostabu tad, kad esant tokiai politinei priešpriešai Steigiamajame Seime konstitucijos priėmimą krikščionys demokratai vertino kaip savo pergalę. Jų dienraštis šį iš tiesų labai svarbų įvykį komentavo taip: „Kankinanti ne vieną karštesnį Lietuvos mylėtoją baimė, kad St. Seimas dėl intensingų opozicijos intrigų išsiskirstys neatlikęs savo pareigų ir tuomi įstums šalį į netvarkos sūkurį, nuo šios dienos turės pranykti.

Rinktieji tautos atstovai pasirodė verti tautos pasitikėjimo. Krikščionių demokratų blokui, Seimo didžiumai, nors ir sunkiai, visgi pasisekė prieš opozicijos klastas atsispirti ir Seimo autoritetą apsaugoti“34.

Diskusijos Steigiamajame Seime liudijo, kad jo atstovai rimtai žiūrėjo į konstitucijos rengimo darbą, nors ne visada sugebėdavo surasti kompromisinius sprendimus. Žemės reformos klausimas nesukėlė tokių kraštutinių aistrų, bet ir jo svarstymas truko gana ilgai, buvo dėstomi įvairūs dalykiniai argumentai, vyko gyva polemika. Steigiamojo Seimo nariai jautėsi visuomenės išrinkti Lietuvos šeimininkai, tad reiškė savo nuomonę nekreipdami dėmesio, kaip į ją gali reaguoti Varšuvoje, Berlyne, Paryžiuje ar Maskvoje. Tik tokia nuostata suteikė jiems galimybę pasireikšti kaip oratoriams ir politikos veikėjams, o ne paklusniai kilnojantiems rankas parlamento statistams.

______________________________________

31 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 231–236 posėdis, p. 6.

32 Žr.: Ten pat, p. 49.

33 Ten pat, p. 6.

34 A. M-nis. Konstituciją priėmus // Laisvė, 1922, rugpjūčio 5, p. 1.

Visgi svarbiausia priežastis, dėl kurios nacių okupacijos laikotarpiu vyravo neginkluota lietuvių rezistencija, atrodo, buvo netotalitarinis nacių okupacijos pobūdis. Kažin ar labai daug pasirenkant pasipriešinimo būdą reiškė istoriografijoje minima karinė nacių persvara12 – kodėl tada tokio pacifikuojančio poveikio neturėjo sovietų persvara po karo.

Sovietai visuose savo valdomuose kraštuose taikė totalitarinį valdymo būdą, kai valstybė ir partija ideologiškai ir instituciškai prasiskverbia giliai į visuomenę ir ją suskaldo. Tokia atomizuota visuomenė nebegali priešintis nebelikus net alternatyvaus oficialiajam diskurso. O naciai pavergtomis tautomis taip „nesirūpino“ turbūt dėl galimybių stokos – juk vyksta karas, o totalitarizacija reikalauja daug išlaidų ir didžiulių išteklių. Iš čia atsirado ir tas sovietų ir nacių skirtumas, aprašytas Jurgio Ambrazevičiaus-Brazaičio: sovietai paliko politinės laisvės fikciją, tačiau nepaliko tos laisvės turinio – pilietinių asmens teisių; o naciai apie politines formas nekalbėjo, tačiau paliko daugiau asmeninės laisvės neprievartaudami žmonių įsitikinimų13. Todėl nacių režimo Lietuvoje negalima pavadinti totalitariniu. Juk nebuvo nė vienos „savanoriškos“ masinės organizacijos, kurios būtinos totalitarizmui egzistuoti (tiesa, nesėkmingai bandyta įsteigti hitlerjugendą). Gana masiška Kauno kultūros rūmų koordinuojamų sporto klubų sistema visoje Lietuvoje tarnavo ne okupacinei valdžiai, o pogrindžiui. Jos apygardų vadovai išvežiodavo po šalį pogrindžio spaudą, o pačių sporto klubų veikla išsiplėtė į „bendrą patriotinį lietuviško jaunimo sąjūdį“14. Taip susidarė organizacinė masinės tautinės veiklos struktūra. Kartu su nelegalia veikla per oficialias struktūras (T. Remeikis ją vadina „institucine rezistencija“15) tai sudarė organizacinį tautinės veiklos karkasą. Tiesa, šalia tokių oficialių struktūrų kūrėsi ir neformalios „organizacijos“, susibūrimai . Žmonės būrėsi, keitėsi nuomonėmis, rinko informaciją, svarstė gautas žinias, darė išvadas ir teikė medžiagą pogrindžiui. Susirinkimai būdavo maskuojami kokiomis nors progomis (gimtadieniais, oficialiomis šventėmis ir pan.). Vienos ar kelių organizacijų nariai sudarydavo savas grupes (pvz., atskirą grupę sudarė „Maisto“, „Sodybos“, „Paramos“, „Pienocentro“ ir „Lietūkio“ darbuotojai)16. Tokios „organizacijos be organizacijos“ (kagėbistų terminas) egzistavo ir sovietmečiu. Jas ne tik sunkiau susekti, bet ir apkaltinti priešiška režimui veikla. Visa ši veikla sudarė prielaidas sėkmingai kultūrinei rezistencijai.

Naciai faktiškai neprimetė lietuviams savo ideologijos. Ji tik plūduriavo oficialiojo gyvenimo paviršiuje. Nors buvo reikalaujama visus dalykus švietimo sistemoje dėstyti laikantis rasinės teorijos, šio reikalavimo vykdymo kontrolės beveik nebuvo, todėl šia teorija nesivadovauta net lengviau prižiūrimose aukštosiose mokyklose.

________________________

12 A. Bubnys. Lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944. Vilnius, 1991 (toliau – Lietuvių antinacinė rezistencija...), p. 152.

13 J. Brazaitis. Vienų vieni. Vilnius, 1990, p. 75.

14 A. Vokietaitis. LLKS atidaro duris į Vakarus // Laisvės besiekiant…, p. 183.

15 T. Remeikis. Paskaita…