žiūrio galimybėmis istoriografijoje ne visuomet pasinaudojama vienodai sėkmingai.

Pereinant prie politinių sąlygų, pažymėtina, kad istoriografijos laisvė Lietuvoje nepalyginti platesnė nei Rusijoje po 1996 m. Ir tai ne kiekybinė, o kokybinė charakteristika. Čia turiu galvoje ne tiek pačių tyrinėjimų laisvę, kiek galimybes laisvai, (t. y. be atitinkamų socialinių padarinių) reikšti mintis ir įžvalgas mūsų temos klausimais. Viešojoje erdvėje kai kurie šios srities klausimai yra politiškai aktualūs ir gana gyvi, ir dažnas save pakankamai gerbiantis politikas ar kultūrininkas, žurnalistas ar intelektualas, jausdamasis istorijos mylėtoju, čia turi ką esmingo pasakyti (pavyzdžiui, apie tam tikrų mūsų temos aspektų vaizdavimą mokykliniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose6). Tokių „mėgėjų“ galimybės konceptualiai ir įtikinamai rašyti ar juolab kalbėti naujausios istorijos temomis ne menkesnės nei „specialistų“. Ir jei pastarieji apsiriboja tik siaurų monografijų rašymu ar mokslinių straipsnių skelbimu „pripažintuose“, bet niekieno neskaitomuose žurnaluose7, viešojoje istorinėje erdvėje ima vyrauti sunkiai falsifikuojama atmintimi ar prieštaringomis vertybėmis pagrįsti istoriniai naratyvai; paskirais faktais niekieno nevaržomi sėkmingai manipuliuoja nacionalkomunistiniai ir antisovietiniai, rusofiliškai ar baltofiliškai mąstantys istorijos mylėtojai (pavyzdžiui, delfi svetainės straipsnių, turinčių istorinį politinį atspalvį, komentaruose). Istorikas tokiais atvejais tarsi privalėtų įsitraukti į viešąjį diskursą ir atlikti jame jei ne verifikacijos eksperto, tai bent jau istorinių šiukšlių ir bacilų sanitaro vaidmenį. Tačiau jei toks istorikas pats taps aktyviu visuomeninių diskusijų „karštomis“ istorinėmis temomis dalyviu, kartu išlikdamas profesionaliu ekspertu, tai jam iškils reali grėsmė pavirsti įvairių istorijos politikos strategijų ar ideologinių prietarų įkaitu8. Tokią mūsų temos tyrėjo specialisto ar lietuvių ir rusų santykių eksperto dilemą savo kailiu vienaip ar kitaip patyrė beveik visi, besidomintieji XX a. Rusijos ir Lietuvos santykiais (neišskiriant nė šių eilučių autoriaus).

Grynai mokslinių naujausios istorijos tyrimų sąlygų pakankamumas tiesiogiai priklauso nuo galimybių laisvai naudotis atitinkamu pirminių šaltinių masyvu. Tačiau tokių galimybių stygius akivaizdus kalbant net apie pirmąjį Rusijos ir Lietuvos santykių XX a. etapą. Lietuvos Respublikos užsienio politikos dokumentų, saugomų Centriniame valstybės archyve, išlikimo laipsnis ir informatyvumas netenkina istorikų teisėtų lūkesčių, o pirminio demokratizacijos impulso (ir bendro „bardako“) sąlygotą Rusijos Užsienio politikos archyvo dalinį atvirumą jau daugiau nei prieš dešimtmetį pakeitė nedalinis uždarumas. Tiesą sakant, panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje: 2004 m. kovo 30 d. LR Seimas priėmė naują Dokumentų ir archyvų įstatymo redakciją9, pagal kurią (ES teisės aktų dėl

---

6 Žr. nuo 2005 m. Nr. 5 iki 2006 m. Nr. 3 „Kultūros barų“ žurnalo puslapiuose vykusią diskusiją. Nepasitenkinimą, kaip dabar naudojamuose mokykliniuose istorijos vadovėliuose vaizduojami įvykiai Lietuvoje pokario metais, 2006 m. lapkričio 21 d. Kazlų Rūdoje vykusiame istorijos mokytojų seminare išdėstė LR prezidentas Valdas Adamkus (Prezidentui nepatinka istorijos vadovėliai //
http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view= naujiena&id=90003).

 7 Šiuo klausimu žr. Subačius P. Kaip ap(si)tvėrė akademiją: Lietuvos mokslo politika ir praktika // Naujasis Židinys-Aidai. 2001, Nr. 11, p. 587–598.

 8 Pavyzdys – 2006 m. liepą LR Seimui į Atmintinų dienų įstatymą įtraukus Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienas, Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pradėjo viešą diskusiją dėl tokios istorijos politikos krypties (Istorikas
A. Nikžentaitis: Į atmintinų dienų sąrašą pakliuvo nederamos datos // http://www.lrytas.lt/?id=1153310817115 2629735&view=4), tačiau nei susilaukė rimtesnio istorikų, politikų ar teisininkų palaikymo, nei apskritai liko suprastas.

 9 Skelbta: Valstybės žinios. 2004, Nr. 57-1982.