| federacinį Lenkijos-Lietuvos valstybės pobūdį45. Vėliau savo darbuose jis pateikia ir trumpą šio klausimo formulę: „Atskira valdžios organizacija, savarankiškas iždas ir kariuomenė, taip pat atskira baudžiamoji teisė sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio atskirumo (ossobowość) pagrindą federacinės respublikos rėmuose”46. Paskutiniaisiais metais naujame Lenkijos teisės istorijos sintezės leidime J. Bardachas „atskirumo” sąvoką pakeičia į „subjektiškumo” (podmiotowość)47. Galėtume sakyti, kad nedidelis pažiūrų skirtumas tegali būti tik toks: gal Lenkijos-Lietuvos sąjunga nebuvo tokia glaudi kaip federacinėmis valstybėmis vadinamų Jungtinių Amerikos Valstijų arba Vokietijos Federacinės Respublikos. Gal todėl vertėtų daugiau kalbėti apie Lenkijos-Lietuvos konfederaciją, tuo labiau kad amžininkai dar XVI-II a. pabaigoje vadino šią valstybę „Un Etat confedere”. Be to, J. Bardachas žengia dar vieną žingsnį, kuris yra apskritai novatoriškas ne tik lenkų, bet ir lietuvių istoriografijoje. Jis paskutiniu metu ne tik pareiškė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumas išliko ir po 1791 m., bet ir pirmas istoriografijoje iškėlė idėją, kad šis valstybingumas turi tiesioginį ryšį su 1918 m naujuoju Lietuvos valstybingumu. J. Bardachas rašė: „Galima manyti, kad, jei lietuvių tauta išliko, išsaugodama savo atskirumo savimonę ir savo valstybingumo tradiciją tam, kad 1918 m. atgautų nepriklausomybę, tai šiame reikale buvo dalelė nuopelnų ir tų, kurie Ketverių metų seime sėkmingai veikė, siekdami išsaugoti Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą ir teises Abiejų Tautų Respublikos rėmuose”48. Galėtume sakyti, kad tai tik valstybės istorija, civilizacijos problematikos dar lyg ir nėra, tačiau atkreipkime dėmesį į tai, kad J. Bardachas šiandien rašo ne „lenkų valstybės ir teisės istoriją”, o „santvarkos ir teisės” istoriją. Iš čia ir logiškas istoriko dėmesys Lietuvos Statutams, o tai jau žingsnis į Lietuvos civilizacijos atskirumo sampratą. Tai gražiai patvirtino pats J. Bardachas ir kartu su juo į Vilniaus Universiteto 415-ųjų metų renginius atvykę žymūs lenkų istorikai A Gieysztoras ir H. Wisneris. Jų manymu, būtent Lietuvos Statutai rodo ne tik LDK, kaip istorinio subjekto, vaidmenį, bet ir yra, šių istorikų manymu, lietuvių tautos kūrinys. Jei taip, galėtume manyti, kad šiuolaikinėje lenkų istoriografijoje jau pripažįstama lietuvių etnoso dominavimas daugiatautėje LDK
Šios permainos lenkų istoriografijoje leistų teigti, kad sąvokų evoliucija: Abiejų Tautų Respublika = Lenkų ir Lietuvos Respublika = Lenkų Respublika = Lenkija jau tapo anachronizmu. Reikia laukti, kada anachronizmu taps ir tokie dažni lenkų istoriografijoje teiginiai apie LDK kultūrą: „lenkų monetos Lietuvoje” arba „lenkų architektūra Lietuvoje”. Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje tarp gausių baltofilinių ir lituano-centrinių deklaracijų ir programų pamažu randasi naujas požiūris į lenkiakalbę Lietuvos bajoriją ir jos vaidmenį Lietuvos istorijos naujųjų amžių prieš- |
dizainas ir programavimas giriaus