Aptariamuoju laikotarpiu JAV prezidentas F. D. Rooseveltas ir jo artimiausios aplinkos patarėjai inicijavo pagrindines užsienio politikos kryptis neatsižvelgdami į JAV Valstybės departamento21, kuris 1940–1942 metais buvo suformulavęs griežtas pozicijas Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą bei kitų SSRS teritorinių pretenzijų atžvilgiu, analizes bei siūlymus. Apie 1943-uosius JAV prezidento aplinkoje imta suvokti, kad Jungtinės Valstijos gali tik labai mažai paveikti Staliną atsisakyti ketinimų pasiimti pageidaujamas teritorijas. Vienas įtakingiausių prezidento patarėjų kariniais klausimais admirolas Williamas D. Leahy laikėsi nuomonės, kad „neįsivaizduojama“, jog Stalinas leis Lenkijai ir Baltijos valstybėms atgauti ikikarinį nepriklausomą statusą22.

Vakarų sąjungininkų santykius su Sovietų Sąjunga stipriai varžė duotas, tačiau neskubamas įgyvendinti pažadas atidaryti Antrąjį frontą. Bėgant laikui ir užsitęsus galutiniam apsisprendimui dėl Antrojo fronto, nuo 1943 m. vidurio Sovietų Sąjunga ėmėsi tam tikro politinio spaudimo Vakarų sąjungininkų atžvilgiu23. Šių problemų sprendimas Vakarų valstybių politikus neišvengiamai vertė ieškoti kompromisų ir daryti atitinkamas nuolaidas.

Iš esmės laikantis minėtų nuostatų, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių klausimas buvo svarstomas tolesniuose karo metų sąjungininkų aukščiausio lygio susitikimuose ir konferencijose.

Suplanuoto pirmojo trijų sąjungininkų vadovų aukščiausio lygio susitikimo Teherane išvakarėse Maskvoje 1943-ųjų spalio 19–30 d. įvyko užsienio reikalų ministrų susitikimas. Vakarų istoriografijoje minima, jog šio susitikimo išvakarėse Vakaruose visuomeniniu lygmeniu sklandė gandai, kad didžiųjų valstybių derybose Lenkija ir Baltijos valstybės gali būti paaukotos24. Kaip liudija Didžiosios Britanijos diplomatiniai dokumentai, susitikimo išvakarėse W. Churchillis patarė A. Edenui dar kartą patvirtinti Atlanto chartijos principų laikymąsi ir užsiminti, kad Britanija laikysis 1942 m. apsibrėžtų užsienio politikos principų25.

Turint omenyje, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas apsiėmė asmeniškai diskutuoti Baltijos valstybių klausimu su J. Stalinu, JAV valstybės sekretoriui C. Hullui nebuvo suteikti įgaliojimai detaliau dėl to diskutuoti26.

_________________________________

20 J. Ciechanowski. Defeat in Victory. Garden City, 1947, p. 186.

21 Verta paminėti, kad daugelis JAV užsienio politikos analitikų apie 1943 m. įžvelgia JAV prezidento F. D. Roosevelto ir JAV Valstybės departamento vadovybės konfliktą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui JAV prezidentas asmeniškai ėmėsi tvarkyti užsienio politikos reikalus, dažnai neatsižvelgdamas (o ir neprivalėdamas atsižvelgti) į JAV Valstybės departamento ekspertų pozicijas. JAV Valstybės departamente aptariamuoju laikotarpiu vyko vidinės kovos, kadriniai pasikeitimai (1943 m. rugsėjį buvo priverstas atsistatydinti Valstybės departamento valstybės sekretoriaus pavaduotojas Sumneris Wellesas, 1944 m. lapkritį mirė ilgalaikis JAV valstybės sekretorius Cordel Hullas), o tai akivaizdžiai silpnino Valstybės departamento pozicijas. R. Sherwood. Roosevelt and Hopkins. New York, 1950, p. 398–428; J. T. Flynn. The Roosevelt Myth. New York, 1948, p. 380.

22 J. L. Gaddis. The United States and the Origins of the Cold War 1941–1947. New York, 1972. p. 137.

23 В. Фалин. Второй фронт. Антигитлеровская коалиция: конфликт интересов. Москва, 2000, с. 443.

24 J. T. Flynn. The Roosevelt Myth. New York, 1948, p. 346.

25 E. L. Woodward. British foreign policy in the Second World War. London, 1971, vol. III, p. 113.

26 R. A. Schnorf. The Baltic States in U.S.–Soviet Relations. The year of Doubts 1943–1946 // Lituanus Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences. 1966, vol. 12, No 4, p. 60.