| lizmas buvęs regresyvus Vakarų Europos istorinės raidos etapas tiek ankstyvojoje, tiek vėlyvojoje stadijoje. Jis tik stabdė socialinę ir ekonominę raidą ir nedavė nieko kokybiškai naujo. Kaip rodo pirmiau pateikta citata, ypač neigiamai L. Vasiljevas vertina ir Vakarų Europos feodalizmo antstato – Katalikų bažnyčios – vaidmenį (tiesa, stačiatikybę rusų istorikas vertina dar negatyviau38 ), nors ir pripažįsta, kad Krikščionių bažnyčia po Vakarų Romos imperijos žlugimo iš esmės suvaidino antikinės struktūros matricos vaidmenį – padėjo barbarams perimti antikos paveldą. Tiesa, rusų istoriko pozicija šiuo klausimu lieka dvilypė, nes čia pat jis pareiškia, kad krikščionybė iš dalies atsijojo antikos struktūros bruožus39 (šis teiginys nėra išplėtotas, todėl nelabai aišku, kas turėta omenyje). Apibendrindamas L. Vasiljevas teigia, kad: „Kapitalizmas mus dominančios struktūrinės analizės prasme – antikos paveldėtojas, kūdikis, kurio potencijos išryškėjo svetimo jam feodalizmo fenomeno įveikimo sąlygomis. Būtent jis ne tik perėmė visus pagrindinius antikinės struktūros elementus [...], bet ir, jais remdamasis, pasiekė ligi tol nematytą visų ekonomikos sferų raidos tempą [...]“40. Taigi „Kapitalizmas ta prasme – europinio miesto ir atgimimo epochos kūdikis, tiesioginis antikos įpėdinis (o ne feodalizmo, kaip kartais kai kas iš inercijos įsivaizduoja)“41. Maža to, feodalizmas – struktūrinis kapitalizmo antagonistas. E. Gudavičius oponuoja rusų istorikui teigdamas, kad, klostantis europiečių kolonijinei sistemai, Europos feodalizme atsirado naujos formacijos užuomazga – kapitalizmo sankloda. Kurį laiką jos koegzistavo. Tai būdingas vėlyvojo feodalizmo formacijos požymis. „Galų gale kapitalizmas šią formaciją susprogdino ir pakeitė istorijos arenoje.“42 Vadinasi, pasak E. Gudavičiaus, kapitalizmas – feodalizmo kūdikis, ir būtent pati feodalizmo vidinė raida nulėmė formacijų kaitą.
5. Feodalizmas – sintezė?
Čia pirmiausia derėtų pažymėti, kad ir pats
L. Vasiljevas teigia, jog ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu germanų visuomeninių santykių pobūdis nebuvo grynai tradicinis rytietiškas. Rusų istorikas plėtoja istorinių struktūrų sintezės eksperimentų koncepciją. Jis pateikia tris tokios sintezės bandymų pavyzdžius: helenizmas, Bizantija, viduramžių Vakarų Europa43. Kaip minėta, pasak L. Vasiljevo, germanai iš Rytų atsinešė tradicinę visuomenės sandarą. Per christianizaciją ankstyvaisiais viduramžiais vyko Romos paveldo perėmimas, procesas buvo lėtas ir tik II tūkstantmečio po Kr. pradžioje jį paspartino viduramžių miestai. Taigi vyko sintezė, tačiau ji (kaip ir visos kitos) nepavyko – nugalėjo atgimusi antikinė struktūra: tradicinė rytietiškoji buvo išstumta, o atgimusi antikinė toliau plėtojosi naujose istorinėse realijose44 . Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad L. Vasiljevo samprotavimuose pasigendame gilesnės viduramžių Vakarų Europos visuomeninių santykių analizės. Rusų orientalistas puikiai išmano Rytų šalių visuomenių sandaros ypatumus ir jos įvairovės niuansus, tačiau, kalbėdamas apie Vakarų Europą, iš esmės deklaruoja abstraktų modelį ig
___
37 Васильев Л. С. История Востока. Т. 2, с. 14–15.
38 Васильев Л. С. История религий Востока.
С. 105–107.
39 Васильев Л. С. История Востока. Т. 1, с. 248.
40 Васильев Л. С. История Востока. Т. 2, с. 248.
41 Васильев Л. С. История Востока. Т. 1, с. 16.
42 Gudavičius E. Visuomenės formacijos.
43 Васильев Л. С. Восток и Запад в истории.
С. 104–105.
44 Ten pat, p. 104–105. |
dizainas ir programavimas giriaus