Įvairiais rakursais iškylantys diskusinėje erdvėje leitmotyvai (šaltinių panaudojimo specifika, probleminis ir korektiškas santykis su tyrinėjama tikrove, sudėtingų problemų kėlimas ir jų tarpdalykinio sprendimo paieškos, akademinės autorefleksijos aktualinimas, istoriografijos tyrinėjimo konceptualizavimas, lanksčios interpretacijos kūrimas ir t. t.), t. y. disertacijos kvalifikacinio pajėgumo įvertinimai, diskusijos proceso dalyviams nekėlė abejonių. Todėl vos išsakyti tapo mokslo istorijos atmainos, nagrinėjančios, už ką ir kada suteikiami daktaro laipsniai, šaltiniu. Tiesa, prof. Norkus šmaikštavo, darydamas istorinę paralelę apie tai, už ką suteikiami daktaro laipsniai geografams ir istorikams, bandydamas įtikinti auditoriją, kad dvejopų pirminių šaltinių panaudojimas (palyginti su naujų geografinių objektų atradimu) nėra pats reikšmingiausias nuveikto darbo vaisius ar svarbiausias aspektas. Tačiau jei ir traktuotume Aurimo Švedo surinktą medžiagą (pirminius archyvinius šaltinius ir pusiau struktūrintus kokybinius interviu su žymiais sovietmečio tyrinėtojais) kaip naujai supiltas kalvas Lietuvos istoriografijos reljefe, neabejotina, ne dėl šio aktyvaus veiksmo disertantui suteiktas humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro vardas.

Ne vienas diskusijos pastebėjimas, užuomina ar net nutylėjimas, akivaizdu, buvo susijęs su aksiologiniais, vertinimo aspektais. Drįsčiau spėti, kad tai siejasi su sociokultūrinėmis problemomis ir prielaidomis tyrinėti disertanto pasirinktą temą, kurios trumpai nužymėtos kalbant apie šio darbo ištakų klausimą. Akivaizdu, galėtų egzistuoti būdas tyrinėti sovietinę lietuvių istoriografiją gerokai labiau atsiribojus nuo paskatų vertinti, nei savo darbe pademonstravo disertantas. Tačiau, esu tikras, sunkiausia būtų ne atsisakyti tam tikrų išliekamąją vertę turinčių darbų ir jų autorių vertinimo, bet nevertinti indoktrinuoto diskurso kūrėjų iniciatyvų, politinio elito ir istoriografijos prievaizdų elgsenos modelių bei jų trajektorijos, istorinės tikrovės prievartavimo akcijų... Nes toks veiksmas norom nenorom sustatytų sovietmečio istorikus (tikrus ir prezentizmu besidangstančius menamus istorikus) į vieną gretą. Šios generalinės skirties nebuvimas netikėtai, nors tyrinėtojas to ir nenorėtų, niveliuotų daugybę skirtumų tarp oficialaus istorinio diskurso kūrėjų ir gausaus istoriografijos pribuvėjų būrio iš vienos pusės, ir tarp alternatyvios kūrybiškos minties reiškėjų, istorikų profesionalų – iš kitos. Juo labiau įsivaizduokime, kaip disertantas būtų atrodęs kokybinio interviu metu klausinėdamas sovietmečiu dirbusius humanitarus, jei būtų bandęs kvestionuoti gyvosios atminties apie sovietmečio istorikus esminę struktūrinę ašį: išoriniame istorikų bendrijos ir istorijos mokslo luobe slypėjo dvi ryškios, jau minėtos, istorikų grupės. Pagaliau, ar netektų disertantui, sugalvojus išplėsti temos problematiką, integruoti į savo tarpdalykinę metodologiją dar vienos disciplinos (teisės), jei ryžtųsi klausinėti sovietmečio lietuvių netikrus istorikus kaip netikrus?

Disertacijos gynimo diskusinėje erdvėje buvo nesunku užčiuopti bent dvi iškilusias požiūrio į sovietinę lietuvių istoriografiją aiškinimo logi-