tuviams be padarinės miško medžiagos rūpėjo dar ir kuras, kurio anglies importui nutrūkus reikėjo pasitelkti bemaž tik iš miškų ir durpynų. Todėl darbo jėgos miško medžiagai ir kurui parengti klausimas okupacijos laiku buvo labai aktualus. Nors miško medžiagos paruošos pirmiausia domino pačius vokiečius, nes jie kone visą padarinę medžiagą pasiimdavo sau, šį darbą atlikti buvo įpareigoti patys lietuviai – Miškų departamentas. Iš pradžių miškų administracija bandė verstis šiems darbams laisvai samdydama kirtėjus ir vežikus, tačiau savo noru šių darbų mažai kas ėmėsi dėl vokiečių nustatytų mažų atlyginimų⁴⁵.

Jau minėjome, kad 1942 m. birželio 17 d. vidaus reikalų generalinis tarėjas P. Kubiliūnas kartu su darbo ir socialinių reikalų generaliniu tarėju J. Paukščiu išleido bendrą „Potvarkį dėl darbo prievolės kuro gamyboje, žemės ūkyje ir susisiekime Lietuvos generalinėje srityje“. Papildomai savo 1942 m. rugpjūčio 14 d. potvarkiu vidaus reikalų generalinis tarėjas minimą darbo prievolę praplėtė visiems darbininkams ir amatininkams⁴⁶. Buvo reikalaujama per šešias savaites, skirtas darbo prievolei atlikti, pagaminti ne mažiau kaip 25 kietmetrius malkų arba padaryti kitą atitinkamo kiekio darbą.

Šiai prievolei sėkmingiau įvykdyti vokiečiai parūpino tam tikrą kiekį įrankių, nors tai jiems prastai sekėsi. Kadangi Vokietijoje tų dalykų taip pat trūko, vokiečiai visa tai rankiojo savo okupuotuose kraštuose ir siuntė į Lietuvą. Šitaip buvo gauta skirtingų tipų ir įvairių kraštų gamybos kirvių ir pjūklų. Gautus įrankius taip pat dar reikėjo paruošti naudojimui⁴⁷. Antai 1942 m. birželio 11 d. dienraštis „Į Laisvę“ skelbė: „Miškų Departamentas priima iki š. m. birželio 13 d. pasiūlymus išgaląsti ir apsodinti ant kirvakočių 3 000 krivių ir paruošti darbui
1 500 pjūklų. Siūlyti: Kęstučio g. 15, kamb. 3, telef. 2 48 75. Miškų Departamentas“⁴⁸. Taigi tie kirviai ir pjūklai vokiečiams ne kažin kiek gelbėjo.

Darbo prievolės įvedimą kurui bei malkoms gaminti ar miškui kirsti vidaus reikalų ir darbo bei socialinių reikalų generaliniai tarėjai, papildydami ankstesnius nuostatus bei juos sugriežtindami, dar kelis kartus pakartojo 1942 m. spalio 24 d. „Potvarkiu dėl darbo prievolės įvedimo miško kirtimo darbams“ iš esmės pakartojo šiuo reikalu savo ankstesnį potvarkį. Kitu savo 1943 m. balandžio 8 d. „Potvarkiu dėl darbo prievolės kurui gaminti Lietuvos generalinėje srityje 1943 metais“ minėti vietinės savivaldos generaliniai tarėjai darbo prievolę žymai išplėtė, būtent pailgino laiką iki 8 savaičių, nustatė tos prievolės vykdymo laikotarpį nuo 1943 m. balandžio 20 d. iki tų pačių metų lapkričio 30 d. ir, be ankstesniu (1942 m. birželio 17 d.) potvarkiu įtrauktų į darbo prievolininkų sąrašą gyventojų kategorijų, šiuo potvarkiu papildomai įpareigojo kuro prievolę atlikti: a) aukštųjų mokyklų mokomąjį ir administracinį personalą ir b) gimnazijų ir specialiųjų mokyklų mokytojus⁴⁹.

Be padarinės miško medžiagos ruošimo, labai aktualus buvo kuro klausimas. Norėdami sutaupyti miško medžiagos, ir lietuviai, ir vokiečiai atkreipė dėmesį į durpynus. Tuo rūpinosi Valstybinis durpių pramonės trestas. 1943 m. vis labiau įsigalint vokietinimui, generalkomisaras A. von Rentelnas šį trestą perkrikštijo į „Torf – Industrie – Zentra-

 ___

 45 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 316.

 46 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 136.

 47 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 316.

 48 Skelbimas // Į Laisvę. 1942, birželio 11, Nr. 135 (296), p. 5.

 49 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 136–137.