boti užsienio lietuvių paramą Sąjūdžiui ir trukdyti materialinei paramai patekti į Lietuvą. Turbūt didžiausias šių šmeižto ir melo kampanijų tikslas – visuomenės pasitikėjimo judėjimu ir jo propaguojamomis vertybėmis susvyravimas ir nepriklausomybės siekiančių jėgų skaldymas.

Norint įvertinti kompromitavimo efektyvumą ir padarinius, svarbu išsiaiškinti, ar buvo pasiekti užsibrėžti tikslai – pakirsti valdžios oponentų autoritetą visuomenėje, sumažinti jų aktyvumą.

Analizuojant KGB dokumentus galima pastebėti, kad KGB sau priskiria ne dėl slapta suplanuoto poveikio, o dėl kitų objektyvių priežasčių įvykusius pokyčius žmogaus teisių gynimo organizacijose, atskirų asmenų atsitraukimą nuo aktyvesnės politinės visuomeninės veiklos. Pavyzdžiui, J. Zdebskio pašalinimą iš TTGKK KGB laikė savo pergale. Kompromituojant kunigus buvo svarbu ne tik sumenkinti jų autoritetą. Po KGB sukeltų skandalų jie buvo perkeliami į kitą vietą, be to, kartais buvo padaroma žalos jų sveikatai (kunigas J. Zdebskis nudegintas). Kenkiant kunigams, buvo menkinamas ir Katalikų bažnyčios autoritetas, silpninama jos įtaka. Susvyravus žmonių tikėjimui, juos buvo lengviau patraukti į ateistų gretas, sumažinti krikščioniškų moralinių vertybių įtaką. Kunigai taip įvertino šiuos kompromitavimo, ateizmo padarinius – kritęs žmonių moralės lygis, nes padidėjęs skyrybų, nusikaltimų skaičius.

Prievartinis disidentų uždarymas į psichiatrijos ligonines, kalėjimus kenkdavo jų sveikatai. Nuolatinis puolimas, agentų ir išdavysčių baimė darydavo žmones įtarius, nepasitikinčius vienas kitu. KGB sukėlė tam tikrą trintį ir nepasitikėjimą tarp išeivių organizacijų. KGB ne visada pavykdo nuslėpti savo vaidmenį šiose kompromitavimo akcijose. Įžvalgesni išeivijos lietuviai suvokė, kad paskelbimas KGB agentais yra kompromitavimo ir šmeižto akcija, kurios tikslas – sėti tarpusavio nepasitikėjimą. Kadangi kompromitavimo akcijomis darytas spaudimas nutraukti aktyvią politinę visuomeninę veiklą, kai kurie žmonės, neatlaikę spaudimo, tapdavo mažiau aktyvūs arba visiškai pasitraukdavo, kaip kunigas Z. Ignatavičius. KGB tai iš karto interpretuodavo kaip savo poveikio rezultatą. Iš tikrųjų tos šmeižto kampanijos tiek išeivijos lietuvių, tiek kitoje užsienio spaudoje negalėjo nepadaryti poveikio. Mažesnį poveikį kompromitavimas darė Vakaruose, kur puolamas žmogus galėjo viešai pasiteisinti, buvo daug alternatyvios informacijos šaltinių. O Lietuvoje nei informacijos patikrinimo, nei alternatyvios informacijos pateikimo (išskyrus savilaidą) galimybių nebuvo. Vakaruose buvo paskelbta daugiau informacijos apie KGB metodus, o lietuvių patirtis rėmėsi asmenine patirtimi ir draugų, artimųjų pasakojimais, todėl ir pasirodžiusi informacija vertinta skirtingai. Lietuvoje tik iš savilaidos bent dalis žmonių sužinodavo apie šmeižiamus žmones ir skleidžiamą melą. KGB tik iš dalies pavyko pasinaudoti gana komplikuotais lietuvių ir žydų santykiais, nes įžiebtas konfliktas neperėjo į gilesnę priešpriešą. Sėkmingesnės KGB akcijos susijusios su kaltinimais dalyvavus holokauste. Remiantis KGB atsiųstais dokumentais, JAV pilietybės atėmimo bylos iškeltos L. Kairiui
(1993 metais deportuotas į Vakarų Vokietiją), K. Palčiauskui, M. Paškevičiui (pilietybės neteko, bet deportacijos vykdymas atidėtas), B. Kaminskui, J. Juodžiui39.

---

39 JAV teisingumo ministerijos specialiųjų tyrimų ataskaita apie turimus duomenis apie asmenis, įtariamus padarius nacistinius nusikaltimus 1941–1944 m. LYA,
f. K-1, ap. 46, b. 1168, l. 3.