Jau 1919 m. birželio 1 d. spaudoje pasirodė pranešimas, kad Vyriausybė išskyrė 20 stipendijų studijoms užsienyje ir jas slapta nuo visuomenės išsidalijo „tam tikros pakraipos moksleivių būrelis"¹².1919 m. birželio 4 d. Kaune įvykęs studentų susirinkimas pareiškė protestą prieš „šeimynišką" pirmųjų valstybinių stipendijų išdalijimą, kurį atliko krikščionių demokratų partijos veikėjo P. Dovydaičio vadovaujamo trečio Ministrų kabineto Švietimo ministerija¹³. Kad ateityje nebūtų savivalės, 1919 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtos „Taisyklės skirti stipendijoms aukštąjį mokslą einantiems"¹⁴, o 1919 m. spalio 20 d. laikraštis „Lietuva" pirmą kartą paskelbė visuomenei pavardes stipendininkų, siunčiamų studijuoti į užsienį. Tačiau, kaip parodė gyvenimas, valstybinę stipendiją studijoms užsienyje galėjo gauti daugiausia valdininkų artimieji ir turtingų žmonių vaikai, nes minėtose „Taisyklėse" nekreipiama dėmesio į pretendento gabumus ar neturtą. Svarbiausia - reikalauta rekomendacijos iš visuomenės institucijų ar konkrečių komisijai pažįstamų asmenų. Gauti tinkamą rekomendaciją be pažinties su „komisijai žinomų asmenų pavardėmis" net ir labai gabiam jaunimui nebuvo vilties. O pagal pažintis valstybinės stipendijos buvo skiriamos ir turintiems dvarus, ir net keliems tos pačios šeimos nariams - vyrui ir žmonai, broliui ir seseriai, kaip antai Lipčiui ir Lipčienei, Spetylai ir Spetylienei, Steponaičiui ir Steponaitienei, Šmulkščiui ir jo seseriai Šmulkštaitei ir 1.1.¹⁵ Vėliau Seime viešai buvo nurodyta, jog praktiškai „gali rekomenduoti tiktai asmenys, kurie yra geruose santykiuose su švietimo ministeriu. (...) Rekomendacijos buvo reikalaujamos iš klebonijos ir iš tų organizacijų, kurios buvo palankios Švietimo ministerijai. Tos visos rekomendacijos buvo be prasmės, kurios paėjo iš kur kitur ir su jomis buvo nesiskaitoma"¹⁶. Šios aplinkybės, be abejo, skatino opozicinius visuomenės sluoksnius dar atkakliau kovoti dėl skubaus nacionalinės aukštosios mokyklos įkūrimo Lietuvoje.