| kotarpio žmonės. Iš 16 asmenybių korpuso net 14 yra arba tiesiogiai 1803 m. reformos liudininkai ir veikėjai (1780–1799 m. rektorius Martynas Počobutas, profesoriavęs iki 1806 m., 1799–1806 m. rektorius Jeronimas Stroinovskis, 1787–1810 m. chirurgijos katedros vedėjas Jokūbas Briotė (Briotet), 1797–1798 m. profesoriauti pradėję dailininkai Pranciškus Smuglevičius ir Jonas Rustemas), arba pradėję veikti 1803 m. ar dar vėliau. Jei tarp jų yra ne itin svarbių veikėjų (pvz., anatomas Adomas Belkevičius ar skulptorius Andrius Le Briunas (Le Brun) (nuo 1767 m. Poniatovskio rūmų skulptorius)), o nėra ankstesnio pojėzuitinio laikotarpio įžymybių (pvz., botaniko Žano Emanuelio Žilibero (Gilibert), architekto Martyno Knakfuso), peršasi išvada, kad ši galerija yra paminklas 1803-ųjų epochai – viskas, kas gera universitete, atėjo su Rusijos imperatoriaus Aleksandro I reforma.
Išimtys tėra dvi. Pirma jų – „karališkajam astronomui“ Andriui Streckiui (miręs 1797 m.). Tiesa, jis buvo Martyno Počobuto dešinioji ranka, tačiau ar galėjo persverti reitingu observatorijos kūrėją Tomą Žebrauską? Antroji – „karališkajam istorikui“ eksjėzuitui Adomui Naruševičiui (miręs 1796 m.), kilusiam iš LDK, sukūrusiam „Lenkų tautos istoriją“, laikomą kritinės lenkų istoriografijos pradžia, tačiau neradusiam vietos Lietuvos istoriniam subjektiškumui. Vadinasi, veltui galerijoje lauktume net Apšvietos epochoje vertintiems jėzuitų istorikui A. Kojalavičiui-Vijūkui ar poetui ir retorikui M. K. Sarbievijui (dar XVIII a. antrojoje pusėje išleistas medalis gretina jį su tuo pačiu
A. Naruševičiumi12 ). Tiek A. Streckis, tiek
A. Naruševičius – tai paskutinio LLV valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio aplinkos žmonės. O juk būtent šis valdovas atsimetė nuo Gegužės trečiosios konstitucijos ir tapo LLV sunaikinimo sankcionuotoju, o Adomas Naruševičius bent jau istoriografijoje laikomas Ketverių metų seime „nuosaikių reformų“ šalininku. Tokiame kontekste aišku, kad galerijoje neverta ieškoti 1794 m. sukilimo dalyvių architektūros profesorių Martyno Knakfuso ar Lauryno Gucevičiaus. Kad ir kaip ten būtų, Andriui Streckiui ir Adomui Naruševičiui padaryta išimtis leidžia daryti ir dar vieną spėjimą – viskas, kas gera universitete, telpa į „rusiškąjį“ (po 1795 m.) universiteto raidos tarpsnį. Net jei tai ir pritempimas, vis dėlto galėtume padaryti išvadą, kad antijėzuitiškas artimiausios universiteto praeities suaktualinimas sąmoningai ar nesąmoningai eliminavo Vilniaus universiteto, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos universiteto, idėją. XIX a. pirmajame trečdalyje LDK tradicijų išugdyta lenkakalbė Lietuvos bajorija pradėjo integruotis į moderniosios lenkų tautos formavimosi procesą. Kaip tik tuo metu Vilniaus universitete lenkų kalba pamažu išstumia lotynų kalbą. Taigi 1828 metų galeriją reikia vertinti šių procesų kontekste. Nors šią pirmąją ryškią universiteto praeities reprezentacijos apraišką dar reikia tirti, darbinė išvada – tai selektyvi programa, aiškintina ne tik Apšvietos idėjomis, bet ir tam tikru kompromisu tarp Rusijos siekių pagrįsti „imperatoriškojo“ universiteto raidos tarpsnį kaip istorinę kulminaciją iš besiformuojančios „lenkiškosios“ istorinės atminties perspektyvos.
Vis dėlto kompromisai baigėsi – Vilniaus universitetas 1832 m. buvo uždarytas. N. G. Ustrialovas jau 1839 m., svarstydamas klausimą, kokį vaidmenį Rusijos istorijoje turi vaidinti LDK, pareiškė, kad negalima žiūrėti į Lietuvą kaip į Lenkijos provinciją – tai tikros rusų žemės. Tuo remiantis XIX a. antrojoje pusėje buvo rašomos jau ne Lietuvos, o tik Rusijos „Šiaurės Vakarų krašto“ istorijos. Jose buvo teigiama, kad rusų civilizacija suvaidino tokį didžiulį vaidmenį, jog bent iki Krėvos unijos Lietu-
___
12 Lietuva medaliuose, p. 148. |
dizainas ir programavimas giriaus