Miesto gyventojos juridinio aktyvumo formos. Lytis nevaržė galimybės moteriai pateikti skundą dėl asmeniškai jai ar giminaičiams padarytos materialios žalos bei patirto smurto92 , skolų negrąžinimo93 ar įžeidimo94 . Štai 1563 m. Vilniaus vietininko urėde miestietė Ona Šimkavičiūtė Petkevičiūtė asmeniškai teismui skundė Daratą Baltramiejienę, kad šioji pareiškėją „nekaltai plūdo, šmeižė ir ragana vadino“, o tai nukentėjusioji įvardijo skriauda ir jos orumo įžeidimu95 . Tokios galimybės neribojo ir priklausymas žemiausiai socialinei miesto gyventojų grupei. Atvirkščiai, minėtame 1551 m. Vilniaus vilkieriuje numatyta prevencinė priemonė kaip tik rodo, jog neturtingoms moterims tai buvo tapę net tam tikru pajamų šaltiniu. Atskiras šio statuto straipsnis reglamentavo tvarką, kaip turėjo būti elgiamasi vaito teisme, kur „dėl sugėdinimo žodžiu nemaža sunkumų kyla“. Nors ir nurodoma, jog ydinga praktika „tarp prastų, žemesnio luomo abiejų lyčių (sic! – J.K.) žmonių pasitaiko“, tačiau itin netoleruotinais vadinami tie dažni atvejai, kai „viena įtūžusi moteris dėl sugėdinimo pakviečia [į urėdą] tris ar keturias moteris…, [o šios privalo] bauda atsipirkti“96 .

Nekvestionuota ir moters teisė būti liudytoja, neretai jos duodamus parodymus sutvirtinant priesaika97 . Antai 1543 m. Kauno taryboje Margareta Brinzienė, du pirštus iškėlusi, prisiekė Dievu ir šventaisiais nieko nežinojusi apie velionio sutuoktinio skolą98 , dėl to teisėjai konstatavo, jog moteriai neturi būti keliamas ieškinys šiuo reikalu. Kai 1543 m. pasimirė Kauno miestietis Petras Seredžius, į velionio namus atvykę suolininkai surašė paliktą turtą, sudėjo jį į skrynią, kurią užantspaudavę pasiuntė į vaito urėdą, o raktus atidavė saugoti (sic!) miestiečio našlei Marinai99 . Moterimi pasitikėta, kaip nesuabejota ir jos bei velionio moteriškos lyties giminaičių parodymais teisme, kai kilo incidentas dėl galimo miesto urėdininkų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, t. y. jie buvo apkaltinti dalies mirusiojo pinigų pasisavinimu. Neišskiriant iš kitų apklaustųjų, liudytojomis taip pat buvo įvardytos M. Seredžiuvienė, D. Grikpelnienė, Nainienė bei M. Gervienė; o tinkamai jų atlikta priesaika nulėmė bylos baigtį.

Galima drąsiai tvirtinti, kad dar viena moters juridinio aktyvumo forma buvo galimybė jai laiduoti už kitą asmenį. Šaltiniai primarginti tokio pobūdžio įrašų100 . Ir tai suprantama.

92 KM, Nr. 206, l. 119–119v; KV1544, nr. 352, l. 44; Nr. 488, l. 61v; KV1545, nr. 232, l. 36v; LM. Kn. 238, l. 464–464v, 511–511v; LM. Kn. 253, l. 4–4v, 25–25v, 30v–31, 34–34v, 49v–50, 55–55v, 70v, 78v–79, 130v, 144v, 153v, 155, 160, 161–161v, 175–175v, 180v, 184, 193–193v, 204–204v, 217–217v, 234–234v, 249–249v, 274, 277–277v, 301–301v; LM. Kn. 262, l. 15v–16, 44, 52–52v, 82–82v, 99v, 120–121, 128v–129 ir kt.

93 KM, Nr. 46, l. 27v–28; KV1545, nr. 30, l. 6; Nr. 157, L. 24; LM. Kn. 253, l. 71–71v, 127–127v, 129 ir kt.

94 KV1544, Nr. 410, l. 51; Nr. 442, l. 55; KV1545, Nr. 57, l. 9v; Nr. 169, l. 26–26v; Nr. 555, l. 86; LM. Kn. 262, l.79.

95 очевисто у права жаловала…ижъ она мене невинъне лаяла, соромотила и ведмою называла, што я отъ нее маю с кривдою и з зельжывостью почътивости своее – LM. Kn. 262, l. 53v–54.

96…a często bywa, iż iedna niewiasta zagniewawszy się pozywa trzy, albo cztery niewiasty o zesromocienie, … ale wnet każda z nich…[musiała] winy pokupowati…; a tak w takowych sprawach około takowego zesromocenia, a zwłaszcza które się między lekkiemi, a małego stanu Ludźmi oboiey płci przygadzaią – Dubiński P. Zbiór praw..., s. 96–97.

97 Ten pat, p. 94; KV1544, Nr. 364, l. 45v; Nr. 365, l. 45v; Nr. 432, l. 54; Nr. 742, l. 101; KV1545, Nr. 225, l. 36; Nr. 232, l. 36v; Nr. 283, l. 45–45v; Nr. 602, l. 94v; LM. Kn. 253, l. 20v–21, 49v–50, 161–161v, 207v, 217–217v, 234–234v.

98 Margareta ad Deum et Sacra jurans, erectis duobus digitis, quod ipsa de hoc debito nihil novit – KM, Nr. 474, l. 194v.

99 Ten pat, Nr. 481–483, l. 197–199. Raktus nuo skrynios, kur buvo saugomas velionio kauniečio Jurgio Petkavičiaus turtas, turėjo ir jo našlė Kotryna – Ten pat, Nr. 300, l. 40v.

100 KM, Nr. 385, l. 166–166v; Nr. 531, l. 211; KV1544, Nr. 136, l.8; Nr. 174, l. 15v; Nr. 307, l. 37v; Nr. 323, l. 40v; Nr. 339, l. 42v; Nr. 345, l. 43; Nr. 396, l. 49v; Nr. 406, l. 50v; Nr. 533, l. 65v; Nr. 580, l. 73; Nr. 618, l. 79; Nr. 627, l. 80v; Nr. 738, l. 99v; KV1545, Nr. 85, l. 13v; Nr. 226, l. 36; Nr. 311, l. 49v; Nr. 312, l.49v; Nr. 367, l. 56v; Nr. 426, l. 66v; Nr. 431, l. 67; Nr. 468, l. 72; Nr. 503, l.77; Nr. 521, l. 79v; Nr. 544, l. 84; Nr. 699, l. 109; Nr. 702–703; L. 110v; Nr. 731, l. 113; LM. Kn. 238, l. 457–457v; LM. Kn. 253, l. 108, 169–170, 178, 193–193v; LM. Kn. 262, l. 24, 123v.