vo naudojamos folklorui rinkti, paskaitoms įvairiais klausimais, kitoms draugijoms ir šiaip jaunimui šviesti“. E. Turauskas mini ir idėjinę kovą, ypač intensyvią kuopose, tačiau pažymi, kad „Ateityje“ buvo laikomasi gynimosi pozicijų. Esminis nagrinėjamo laikotarpio nuopelnas, kaip teigia autorius, – sukurta gausi pastovi organizacija: išaugo kuopų, naujų vadų skaičius – susikūrė ateitininkų šeimyna.

1930 m. pasirodė trečiasis ateitininkijos istorijai skirtas E. Turausko straipsnis „Ateitininkai Didžiojo karo metu“³⁵. Jame mokslininkas apžvelgė pasitraukusių į Rusiją veiklą, jų atliktus darbus, pažymėdamas, kad karas buvo pagrindinė ateitininkijos išsiblaškymo ir kuopų irimo priežastis – 1915 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos moksleiviai ateitininkai suskilo: vieni pasitraukė į Rusiją, kiti – „pasiryžo nešti okupacijos jungą Lietuvoje“. Autorius džiaugiasi, kad 1916 m. liepos mėnesį dienos šviesą vėl išvydo „Ateitis“ – tai nepavargstančio prel. Aleksandro Dambrausko-Jakšto veiklos rezultatas. O prieš visus tuos, kurie rašė į „Ateitį“, ją redagavo ir leido, reikia, rašo E. Turauskas, „žemiausiai galvas nulenkti už tai, kad ją leido ir vedė, nes ji, nors sukaustyta, nors abstrakti, vis dėlto buvo tas židinys, kuris spinduliuodamas tūkstančiu kitu numerių į provinciją, rišo, – gaivino išblaškytus ateitininkus“.

Pasitraukusių į Rusiją veikloje E. Turauskas išskyrė du momentus: priešrevoliucinį ir porevoliucinį. Pirmojo momento svarbiausi požymiai: susitelkimas, darbas viduje, slaptai, kuopose; antrojo – ekspansija, išsiveržimas ilgai ir slaptai taupytos energijos, išsiliejimas iš vidaus paviršiun.

E. Turauskas akcentuoja ir Didžiosios ateitininkų konferencijos svarbą. 1917 m. birželio 2–13 d. konferencija – tai pirmoji konferencija, išaušus laisvei Rusijoje.

Straipsnyje apžvelgiami tremties periodo atlikti darbai: gerokai padidėjo ateitininkų skaičius; tikrai disciplinuotos tvarkomos gražiais įstatais ateitininkų organizacijos sukūrimas; tremtinių darbe atliktas didelis kultūrinis darbas.

O 1918 m. vasarą ir rudenį moksleiviams ateitininkams sugrįžus iš Rusijos į Lietuvą, prasideda, pasak E. Turausko, trečiasis ateitininkijos organizacijos periodas, kurį jis vadina „Pajėgom susivienijus“.

Jau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. gruodžio 28 d. – labai sunkiu ir Lietuvai kritišku laiku – Vilniuje įvyko VIII visuotinė ateitininkų konferencija. Šios konferencijos dalyvis E. Turauskas, mūsų čia apžvelgiamame savo straipsnyje rašė: „Nežiūrint viso tragiškumo mūsų tų laikų praeities, nežiūrint to nusiminimo, kuris juodu debesiu dengė mūsų padangę, vis dėlto buvo ieškoma išeities, stengtasi tose niūriose prieblandoje, artinantis tamsiai nakčiai, įskelti kibirkštį, kuri nušviestų, nuramintų, paguodos duotų. Ir eita į Kryžių – į tą mūsų vilties – pergalės simbolį – dėl to taip daug, taip gyvai kalbėta religijos klausimais, taip laukiamas ir brangus buvo JE Vilniaus vyskupo Jurgio, atlankiusio konferenciją ir išrinkto josios garbės pirmininku, žodis“.

E. Turauskas straipsnyje „Ateitininkai Didžiojo karo metu“ mini ir pirmąją Nepriklausomoje Lietuvoje Kaune įvykusią ateitininkų konferenciją 1919 gruodžio 29–31 d. Ši konferencija tarsi užbaigė ateitininkų karo metų klajones ir pradėjo veiklą laisvojoje Tėvynėje.

Mokslininkas, apžvelgdamas ateitininkų veiklos dešimtmetį, akcentavo, kad „nėra lietuvių visuomenės gyvenime srities, kurioje atei-