kad tuo metu ji Lietuvai negaliojo. Landsbergio manymu, įvairūs Sovietų Sąjungos teisiniai neapsižiūrėjimai rodė sumaištį jos viduje. Galima ir kitokia šių reiškinių interpretacija: teisė Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo svarbi. Bet apie tai – antrojoje, diskusinėje straipsnio dalyje. Taip jau konferencijos pradžioje iškilo bene pagrindinė konferencijos problema, įvairiais pavidalais pasireiškusi ir kituose pranešimuose, – teisės ir realybės santykis.

Iškilo ji ir dr. Nerijaus Šepečio pranešime „Istoriniai valstybingumo atkūrimo pagrindai“. Jame nagrinėta Molotovo–Ribbentropo paktų (toliau – paktai) įtaka Lietuvos nepriklausomybės netekčiai ir atkūrimui. Iš esmės plačiau tos pačios idėjos skelbtos istoriko straipsnyje, išspausdintame „Lietuvos istorijos studijose“¹. Svarbiausios pranešimo tezės:
1. Paktai nebuvo nei teisinė, nei netgi tiesioginė Lietuvos okupacijos priežastis. 2. Jų pasmerkimas neturėjo jokios įtakos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Išskirdamas Atgimimo laikų Sąjūdžio, neakcentavusio paktų ir siekusio ne išgauti nepriklausomybę iš Sovietų Sąjungos, o ją išsikovoti, bei Lietuvos laisvės lygos (toliau – LLL), siekusios panaikinti paktų padarinius, pripažinti niekiniais jų slaptuosius protokolus, nepriklausomybę maniusios išgauti radikaliais reikalavimais, pozicijas, istorikas yra Sąjūdžio pusėje. Anot Šepečio, LLL ir SSRS veikė toje pačioje plotmėje, tik priešingose pozicijose. LLL ir SSRS AT pozicijos sutapo pripažįstant Lietuvos okupacijos teisėtumą (kad ir netiesiogiai) – juk panaikinti galima tik tai, kas buvo. LLL Lietuvos esamo statuso realumo pripažinimo taktikos laikymasis, anot pranešėjo, buvo parankus Sovietų Sąjungai. Čia skaitytojui gali kilti klausimas: kodėl tada išvaikytas būtent LLL rengtas mitingas, jei jau jos pozicija tokia naudinga sovietinei valdžiai.

Šepetys mato ir istorikų, dabar perėmusių tuometinę LLL poziciją (Vanda Kašauskienė yra pareiškusi, kad pakto pasmerkimas parengė teisinius pagrindus nepriklausomybės atkūrimui). Anot pranešėjo, tokia pozicija buvo pavojinga tada, pavojinga ir dabar: jei pripažįstame pakto teisėtumą, kyla aneksijos legalizacijos pavojus – SSRS realizavo ne savo agresiją, o teisinius susitarimus su Vokietija. Todėl Rusija dabar ir akcentuoja pakto svarbą, siūlosi jį panaikinti.

Šį pranešimą komentavęs Landsbergis pritarė Šepečio nuomonei ir papildė, kad SSRS AT priėmė tokį nutarimą dėl pakto, kokio valdžiai reikėjo.

Dr. Antanas Kulakauskas pranešime „Kovo 11-oji kaip dviejų Lietuvos istorijos epochų riba“²  teigė, kad ši data vienintelė iš Lietuvos istorijos yra reikšminga pasauliniu mastu.
1990–1991 m. Lietuva buvo svarbi ir aktyvi tarptautinės sistemos pokyčių dalyvė, o 1918 metais – tik pasinaudota palankia tarptautine padėtimi. Sąjūdžio politika buvo aktyvi, racionali ir optimali, kitaip nei pasyvios LKP, laukusios malonės iš centro. Kartu Kulakauskas teigė, kad  tarptautinėje politikoje Lietuvai pavyko rasti optimalią liniją, o vidaus politikoje – ne, todėl nelikviduoti sovietmečio padariniai. Istorikas citavo Vincą Rastenį, išeivijoje rašiusį, jog po trisdešimties metų santuokos kai kurių padarinių likviduoti neįmanoma. Šios nesėkmės priežasčių istorikas detaliau nenagrinėjo. Galima kelti prielaidą, jog būtent sąjūdinė istorijos ir teisėtumo vizija, apie kurią kalbėta

 ___

 1 Šepetys N. Slaptieji 1939 metų SSRS–Vokietijos susitarimai ir Lietuvos nepriklausomybės (ne)atkūrimo vizijos bei keliai (1988–1990) // Lietuvos istorijos studijos. 2003, t. 11, p. 47–49.

 2 Paskelbtas: Kulakauskas A. 1990 m. Kovo 11-oji – lemtinga istorijos data // Kultūros barai. 2005, Nr. 3, p. 2–3.