Iš visų informacinių laikmenų tik užrašų knygelė turi vieną ypatingą pranašumą: joje įmanoma pasižymėti beveik viską, nors ir ne itin tiksliai (pavyzdžiui: garsus, spalvas, kvapus...). Turiu galvoje pirmiausia daugelį paratekstinių ir potekstinių dalykų, taip pat žodžius, pasakytus taip, tarytum būtent jie būtų patys svarbiausi, nutylėjimus, prieštaras, šūksnius ir t. t. Susitartais simboliais galima pasižymėti pastabas, abejojimus, klausiamuosius teiginius, nuoseklų minties perkėlimą, nusibrėžti visuomeninių diskursų genezės bei raidos trajektorijas, įvaizdinti minties perteklių, vaizdžiai sugrupuoti pagal įvairius kriterijus išskiriamus herojus (galima ir su iliustracijomis), pagaliau save ir savo grupavimus vėliau žvelgiant pajusti kaip tam tikro diskurso struktūrinimo galios palytėtus. Muzikos terminais šnekant, užrašų knygelė sukuria polifoninį informacijos fiksavimo horizontą, kurio, reikia pasakyti, dažnai nebelieka užprotokolavus disertacijos gynimo eigą ar net įskaitmeninus pasisakiusiųjų mintis ir intonacijas.
Aurimas Švedas dar savo studijų Istorijos fakultete metais buvo žinomas kaip muzikos žinynų, enciklopedijų kolekcionuotojas, muzikinės kultūros (tiek garsų, tiek tekstų apie įvairių garsų autorius) propaguotojas. Tačiau kas galėjo numatyti, kad šis jo pomėgis kažkokia recesyvia forma iškils disertacijos gynimo dieną ir suteiks galimybę kolegų ir draugų auditorijai pasijausti savotiškame minties koncerte ir griebtis užrašų knygelės? Kaip jam tai pavyko?
Ko mažiausiai norima šiame atsiliepime – tai pasirodyti pernelyg patetiškam. Disertacija apie sovietinę lietuvių istoriografiją. Tema mažai analizuota, plati ir konfliktiška, sunkiai suvaldomas šaltinių masyvas, vertinimai heterogeniški, problemų daug. Jau vien šios aplinkybės žadėjo disertacijos gynimo polifoniškumą, tačiau, nėra abejonės, disertanto įsisąmonintus ar neįsisąmonintus siekius gerokai palengvino disertacijos gynimo procesui suburtų įžvalgių kritikų ratas – Istorijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Šarūnas Liekis, nariai – prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė, prof. dr. Alfredas Bumblauskas, prof. habil. dr. Zenonas Norkus, oponentai – doc. dr. Antanas Kulakauskas, doc. dr. Rasa Čepaitienė. Tačiau pirmiausia trumpai apie šios disertacijos prielaidų ištakas.
Atgimimo laikotarpiu sovietinė Lietuvos istoriografija suvokta kaip visuomenės ir profesinės istorikų bendrijos požiūriu skausminga atminties vieta. Kiekvienas tokio pobūdžio fenomenas tik po tam tikrų mentalinių lūžių gali tapti mokslinio tyrimo objektu. Istorikai (ir ne tik) tokiais atvejais sako – reikia laiko. Sovietinės Lietuvos istoriografijos atveju lūžius galėtume pa- |
dizainas ir programavimas giriaus