P. Sviatopolkas-Mirskis savo kalboje sakė suvokiąs padėties sudėtingumą ir nepatogumą. Bet prašė vadovautis protu, o ne emocijomis. Šis paminklas – tai šio krašto nuraminimo ženklas, jis žymi naujos lygiateisiškumo eros pradžią. P. Sviatopolkas-Mirskis prašė perduoti visiems pažįstamiems žemvaldžiams jo žodžius. Jo manymu, kad jis galėtų apginti vietos žemvaldžių interesus, jie turi jam padėti, dalyvauti iškilmėse, kuriose dalyvaus caro brolis. Priešingu atveju į žemvaldžių nebuvimą bus atkreiptas dėmesys ir tai įrodys jų nenuoširdumą32. Lenkų istorikai vienu balsu apgailestauja, kad į P. Sviatopolko-Mirskio kalbą nebuvo atsakyta, tik grafas Antanas Tiškevičius pasakė kažką nerišlaus. Tačiau K. Dmochovskis originalo, rusų, kalba užrašė žemvaldžių atsakymus. Į P. Sviatopolko-
-Mirskio žodžius pirmas atsakė H. Gečevičius. Jis iš karto pareiškė, kad dvejonės nėra protestas prieš Rusijos valstybingumo įkūrimą šiame krašte. Baugino valstybės aktuose ne vieną kartą minėtas ir nubrėžtas tikslas išrauti iš šių žemių lenkų tautybę, o tiksliau, pačias brangiausias vertybes – kalbą ir religiją. „Mūsų tautinė kultūra, mūsų kalba, mūsų religija, teisė į gimtąją žemę, kurioje mes gimėme ir kur palaidoti mūsų protėvių kaulai – tai mūsų vertybės, kurių neatsisakysime už visas pasaulio gėrybes.“33 Kartu H. Gečevičius pabrėžė, kad tikisi iš P. Sviatopolko-Mirskio naujos politikos šio krašto atžvilgiu.

Antras pasisakė A. Tiškevičius, kurio kalbą ir apskritai dalyvavimą susitikime sukritikavo Č. Jankovskis, teigdamas esą „[…] grafas lenkiškuose reikaluose neturėjo kalbėti“34. A. Tiškevičius patikino, kad žemvaldžiai jau ne kartą rinkosi pasikalbėti dėl iškilmių. Buvo nuspręsta dalyvauti A. Pliaterio organizuojamame priėmime iškilmių progai ir taip išreikšti savo ištikimybę, taip pat dėkingumą P. Sviatopolkui-Mirskiui už tuos dvejus jo valdymo metus. Paminklo atidengimo ceremonijoje nutarta nedalyvauti. Bet dabar, „[...] kai mus ištraukė iš mūsų narvų ir suformulavo klausimą griežtai, mes turėsime pasakyti, kas mus paskatino apsispręsti“. Tiškevičius, turėdamas omenyje P. Sviatopolko-Mirskio žodžius, klausė, ar galės pranešti apie naujosios eros pradžią kitiems žemvaldžiams35. Pirmasis, be bejo, sutiko.

Šio susitikimo rezultatų nereikšmingumą ir neapibrėžtumą kritikavo Č. Jankovskis ir žinomas žemvaldys H. Korvin-Milevskis. Č. Jankovskio manymu, reikėjo P. Sviatopolkui-Mirskiui tiesiai išdėstyti, kad dalyvauti iškilmėse negalima dėl tautinių ir moralinių priežasčių. P. Sviatopolkas-Mirskis tai suprastų ir neįsižeistų, o toks atvirumas pakeltų žemvaldžių orumą ir garbę. H. Korvin-Milevskis apsidžiaugė, kad tuo metu jo nebuvo Vilniuje. Remdamasis A. Tiškevičiaus pasakojimu jis sužinojo, kad P. Sviatopolko-Mirskio pažadai buvo gana migloti, o susitikimo dalyviai ar nesiryžo, ar nesugebėjo konkrečiai paklausti, kokias reformas ir nuolaidas ministras nori vykdyti36. A. Meištovičius

31 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 4.; MAB. Rs. F. 292–75. A. Meysztowicz. Obietnice księcia Światopełk-Mirskiego. Odpowiedź na artykół wstępny w 13 numerze „Słowa“ (toliau – Obietnice księcia), l. 3–4.

32 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 4; MAB. Rs. F. 292–75. Obietnice księcia..., l. 3–4.

33Ten pat, l. 3.

34 Z powodu uroczystości..., s. 46.; Žr.: List otwarty obywatela..., s. 35.

35 MAB. Rs. F. 9–1600. Tiškevičių fondas. Przemówienie gen.-gub.-a wiatopek-Mirskiego w r. 1904 w dniu 1 wrzenia do przedstawicieli szlachty, l. 4.

36 Z powodu uroczystości..., s. 47; H. Korwin-Milewski. Siedemdziesiąt lat..., s. 189.