Visoje Sovietų Sąjungoje komunistų partija turėdavo įtakos oficialiai „mėgėjiškų“, bet realiai profesionalių komandų finansavimui. Šiame kontekste Lietuva galėjo būti išimtis nebent tik dėl to, kad, minėta, vietinius žaidėjus aiškiai protegavo LKP. Visų sąjunginių respublikų komunistų vadovai rūpinosi savo sportininkais, bet buvo labiau suinteresuoti rezultatais, o ne sporto kadrų tautiniu „grynumu“, todėl nevengdavo kviestis ir pajėgesnių sportininkų.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad šis Lietuvos išskirtinumas yra tik sąlyginis: jau užsiminta, kad panašias tendencijas remtis vietiniais sportininkų ištekliais galima fiksuoti sovietinėje Užkaukazėje, bet ne gretimose Latvijoje ar Estijoje. Kita vertus, tai lėmė ne tik demografinės gyventojų sudėties ypatumai ar kažkoks ypatingas Lietuvos komunistų bei sporto vadovų patriotizmas, o veikiau pragmatizmas. Ugdyti savus sportininkus kainavo pigiau nei kviestis kitų respubikų „žvaigždes“. Pasak sovietinės Lietuvos sporto komiteto vadovo (1976–1990) Zigmanto Motiekaičio, „‘importuoti’ pajėgius sportininkus iš kitur Lietuvai buvo nedovanotinas lėšų švaistymas, nes, skirtingai, pavyzdžiui, nuo turtingų kazachų, ji negalėjo sau leisti tokios prabangos“. Jo teigimu, sovietinio Kazachstano reprezentacinėse komandose būta tik maždaug 30 proc. vietinių sportininkų¹⁵.

Tokia padėtis norom nenorom tapo palanki pradėti naudoti sportą vietinio nacionalizmo raiškai. Maskvos sporto funkcionieriams, žinoma, tai negalėjo patikti, tačiau tiesiogiai dėl to priekaištauti jie irgi negalėjo sau leisti. „Jie gi negalėjo tiesiai sakyti, kad pas jus per daug lietuvių“, – interviu šio teksto autoriams ironizavo Z. Motiekaitis¹⁶. Juo labiau, kad Lietuvos sporto valdžią buvo sunku apkaltinti neatliekant SSRS sporto vadovybės jai skirtų funkcijų – ugdyti pajėgius sportininkus SSRS rinktinėms.

Slapti skirtingų galios centrų konfliktai sovietmečiu priminė rafinuotą ir dviprasmybių nestokojusį katės ir pelės žaidimą. Kultūroje tuo metu baisus kaltinimas „nacionalizmu“ galėjo būti daug lengviau pateiktas, o sportas dėl išvardytų priežasčių šiuo atžvilgiu buvo sunkiau kontroliuojama ir represuojama viešoji erdvė. Šalyje, kur ideologiniais sumetimais ši veikla buvo labai gerai vertinama, jai nebuvo įmanoma tiesiogiai prikišti kokių nors antivalstybinių nuotaikų skleidimo. Todėl ir masiniai žmonių susibūrimai, bet kuriomis kitomis aplinkybėmis potencialiai kėlę valdžios įtarimus, šiuo atveju buvo savaime suprantami ir pageidautini. Tai ir sudarė dviprasmybių dėl galimo nesankcionuoto žiūrovų elgesio apraiškų prielaidą.

Kokią reikšmę sovietmečiu tautinio tapatumo išsaugojimui / stiprinimui galėjo turėti sportininkai – nugalėtojai? Sovietinės ideologijos į viešąjį diskursą intensyviai brukamų pseudoherojų – karo ir darbo didvyrių¹⁷ – kontekste reali ir tautinė alternatyva buvo arba dar nuo tarpukario pusiau slapta tebesitęsiantis mitologizuotas „šlovingųjų kunigaikščių laikų“ garbinimas, arba, nors tai sovietmečiu viešai buvo visiškai neįmanoma, nepriklausomybės kovotojų (turi-

___

¹⁴ 2004 gruodžio 9 d. interviu telefonu su Vladu Garastu.

¹⁵ 2003 gruodžio 13 d. interviu su Zigmantu Motiekaičiu.

¹⁶ Z. Motiekaičio interviu.

¹⁷ Unfried Berthold. Montée et declin des héros //
P. Centlivres, D. Fabre et F. Zonabend (éds.). La fabrique des héros, Paris, Editions des sciences de l’homme, 1998, p. 189–202.