Karūnacinę audrą sukėlęs Lenkijos pakancleris Vladislovas Oporovskis. Jis Jogailos vardu parašęs imperatoriui laišką, kuriame pasisako prieš Vytauto vainikavimą, kurį gavo ir Vytautas. Jogaila, anot A. Levickio, kaltas padaręs Lucko suvažiavime netaktą – pritaręs vainikavimui, paveiktas iškilmingos ceremonijos ir vėliau atsisakęs – Jogailos elgesys paskatinęs Vytauto savimeilę. Visą Vytauto vainikavimo istoriją autorius aiškina atsitiktinumais. Tuo tarpu Vytautas sąmoningai buvo ruošiamas tam Lietuvoje ir gerokai iki Lucko suvažiavimo.

Vainikavimo „šurmulio“ tiesioginis rezultatas buvęs tai, kad Jogaila ir po Vytauto mirties negalėjęs pasiimti sau Lietuvos ir buvo priverstas ją atiduoti Švitrigailai. Pastarojo vadovaujamas sukilimas buvęs ne tik antilenkiškas, bet ir antibažnytinis. Pergalė prieš Švitrigailą (1435 m.) buvusi unijos pergalė: ji įrodžiusi savo gyvybingumą. Inkorporacinė idėja pasirodė stipresnė už visus priešus ir dar labiau sustiprėjusi: rusams suteikta tikėjimo išpažinimo laisvė, pritaikant lietuvius katalikus į 1413 m. suteiktų herbų šeimas, patvirtinta politinė institucinė asimiliacija – pagrindinė unijos intencija.

Inkorporacinę A. Levickio teoriją gilino jo mokinys Feliksas Konečnis (Koneczny). Jis aplenkė savo mokytoją „išradingumu“. F. Konečnis aiškino, kad inkorporacija trukusi vos 6 metus ir nuo jos atsisakę lenkai. Jie pastebėję, kad inkorporacinio plano nepavyks įgyvendinti. Lietuvos atskirumo mintį padiktavę ne kryžiuočiai, o lenkai. Mintį „išsiskirti“ davę mažalenkiai: Lenkija krypsta į Vakarus, Lietuva – į Rytus. Civilizacijos esą visai skirtingos⁹. Lenkai nepatikėję Jogaila. Tokia F. Konečnio teiginių kombinacija nepatikėjo ir jo mokytojas. Keista, jog mažalenkiai buvo inkorporacijos sumanytojai ir pradininkai ir vos po metų jiems paaiškėję, jog jų planas neįgyvendinamas. O gal lenkai Vytauto buvo priversti koreguoti savo inkorporacinius sumanymus?

Suminėsiu dar keletą F. Konečnio originalių teiginių. 1385 m. Krėvoje „visa Lietuva buvo įkūnyta į lenkų karalystę“¹⁰. Jogaila dovanojo Lietuvą Lenkijai. Vėliau F. Konečnis pritarė L. Kolankovskio tezei, kad Jogaila nebuvo Lietuvos inkorporacijos šalininkas. Jis net sumanęs Vytauto vainikavimą siekdamas išsaugoti atskirą nuo Lenkijos Lietuvą¹¹. Į klausimą, ką davė unija Lietuvai, F. Konečnis atsakė: nuosavybę, pilietybę, krikštą, pakirto Ordino buvimo prasmę, netgi Maskvos Rusiai išsigelbėjimą, nes Jogaila atsisakė nuo tėvo iškelto visos Rusios užvaldymo plano. Unija išgelbėjusi lietuvius nuo kryžiuočių ir nuo „ištirpimo“ rusuose¹². Kitur jis teigė, kad Jogaila neatsisakė rusų žemių nukariavimo¹³. Dėl vėlesnių įvykių – „glaudesnės unijos“ Lenkija sustojusi pusiaukelėje. Bet Lenkijai tai išėjo į naudą – „savarankiškai“ įsijungė Ukrainą į Lenkijos sudėtį“¹⁴.

Labai savitas XX a. pradžios istorikas J. K. Kochanovskis aptarė, nors ir netiesiogiai, uniją, bei jos „bendražygį“ Vytautą ir jo politiką. Didis ir galingas Vytautas „lietuvių gentims buvo Apvaizdos žmogus, nes tik jis galėjo išsaugoti jas nuo galutinio išnaikinimo“. Vytauto idealas buvo „atskirumas, savivaldybė ir savarankiška Lietuvos raida“. Pati epocha pripažino tautų politinį savarankiškumą