galint “aukštesne trajektorija” – pakylant į šalies ar viso regiono istorijos, savos civilizacijos ar net bendražmogišką lygmenį¹². Antra vertus, šis požiūris ir iš istoriko reikalauja sąžiningai deklaruoti savo pasaulėžiūros prielaidas ir identitetą. Juokais tarkim, kad mūsų “siauriausias” identitetas atsiremia į S. Stanevičiaus žvilgsnį – “mačiau Vilnių, seną miestą, nuo žemaičių beapsėstą”. Niekas neatims iš žemaičio teisės Vilnių laikyti sava sostine. Antra vertus, žemaitiškumas leidžia tarsi iš šalies pažvelgti į lenkų, rusų ir net lietuvių dalyvavimą konfliktuose dėl Vilniaus.

3. Lietuvos kultūros istorijos modelio permainos

Plačiausia tradicinio “lietuviškojo” požiūrio versija yra išdėstyta A. Šapokos studijoje “Senasis Vilnius”¹³. Šapoka, kaip žinia, buvo deklaravęs principą “ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje”. Deja, Vilniaus istorijoje šis principas, ypač lietuvius suvokiant moderniųjų laikų prasme, buvo ir yra sunkiai realizuotinas. Štai kodėl A. Šapoka, viena vertus, nerutuliojo į priekį lenkų istorikų (J. Fijałeko¹⁴, M. Łowmiańskos¹⁵) pastabų apie lietuvius Vilniaus istorijoje ar net atsisakė savo deklaruoto principo, pasitenkindamas “bendrais rėmais”, kuriuose “savo amžinosios sostinės istorija”¹⁶,matyt, automatiškai yra laikoma lietuviška. Tiesa, kai kurios mažumos A. Šapokos darbe retsykiais fiksuojamos, tačiau tai, regis, vyksta lyg ir atsitiktinai, o be to, net ir neliečia stambiųjų istorinės sąmonės įtampos zonų, t.y. Vilniaus lietuviškumo-lenkiškumo-rusiškumo problematikos¹⁷. Lietuvių ir lietuvių kalbos paieškose toliau pasistūmėjo Z. Zinkevičius¹⁸. Tačiau vargu ar tolesnės konkrečių lietuvių paieškos ypatingai padidins jų procentą Vilniaus, ypač XIX – XX a. I pusės istorijoje.Todėl šis empirinis lietuviškumo konceptas neleidžia praplėsti lietuvių istorinės sąmonės perspektyvų Vilniuje. Ji ir šiandien kartais primena “kolonisto” ar “kolonizatoriaus” svetimame mieste savimonę.

J. Jurginis, rašydamas apie tautas senajame Vilniuje¹⁹, daugiausia rėmėsi iškiliausio lenkų istoriografijoje veikalo apie Vilnių autore M. Lowmianska²⁰. Tačiau ši istorikė XVI-XVII a. I pusės lenkiakalbius vilniečius jau laikė lenkais. Tuo tarpu J. Jurginis į problemos kontekstą įvedė naujus - valstybinio patriotizmo ir valstybinės savimonės konceptus²¹. Tai

¹² Tai J.Rüsenas vadina “santarviniu objektyvumu”. Žr.: Z.Norkus. Istorika: Istorinis įvadas. - Vilnius, 1996, p. 219 – 220.

¹³ A. Šapoka. Senasis Vilnius: Vilniaus miesto istorijos bruožai iki XVII a. pabaigos. – New York, 1963. Apie A.Šapokos Vilniaus istorijos tyrimus žr. plačiau: A.Ragauskas. Adolfo Šapokos darbai apie Vilniaus miesto istoriją . - Mūsų praeitis, 1997, nr.5, p. 125 – 140.

¹⁴ J. Fijałekas pirmasis atkreipė dėmesį į lietuviškųjų pamokslų tradiciją Šv. Jonų bažnyčioje iki pat 1737 m. Žr.: J. Fijałek. Uchrześcijanienie Litwy przez Polskę. - Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Kraków, 1914, p. 325.

¹⁵ M. Łowmiańska. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku. – Wilno, 1929, p. 90-91.

¹⁶ A. Šapoka. Op. cit., p. 5-6.

¹⁷ Ibid., p. 45 – 48, 78, 96-97, 133, 137, 145, 152 – 153, 235-236.

¹⁸ Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. – Vilnius, 1977; Idem. Lietuvių kalbos istorija, t. 3. : Senųjų raštų kalba. – Vilnius, 1988, p. 107-172.

¹⁹ J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius. Op. cit., p. 56-58.

²⁰ M. Lowmianska. Op. cit., p. 84-91.

²¹ Žr. plačiau: J.Jurginis, I. Lukšaitė. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha iki XVIII a., Vilnius, 1981, p. 85; J. Jurginis. Tautos samprata renesansinėje Lietuvos istoriografijoje.- LTSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A (toliau – MADA), 1976, t.2 (55), p. 149-162; Idem. Tautybių santykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. – MADA, 1982, t.2 (79), p. 35-48. Vėliau šią koncepciją rutuliojo, kalbėdami apie “politinę tautą “ E.Gudavičius, R.Trimonienė, A.Nikžentaitis. Žr.: E. Gudavičius. Lietuvių tautos ankstyvieji amžiai: laimėjimai ir praradimai. – Kultūros barai, 1994, nr. 5, p. 57-60; R. Trimonienė, E. Gudavičius. Bajoriškoji lietuvių tauta ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. – Dienovidis, 1999, vasario 5-11, nr. 5, p. 10-11; vasario 12-18, nr.6, p.13; vasario 19-25, nr. 7, p.10,12; kovo 5-11, nr. 9, p.10; R. Trimonienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus konsolidacijos ir “politinės tautos” formavimosi problema.- Lietuvos istorijos studijos, 1994, t.2, p. 17-34; A. Nikžentaitis. “Baltų vienybės” idėja. – Naujasis Židinys – Aidai, 1994, nr. 6, p. 43-44.