imponavo ne tik artimiesiems, bet kiekvienam net priešingiausios velioniui ideologijos žmogui.

Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam taktui, jo stebinančiai ir iš viso asmens spindėti spindinčiam šventumui.

A. a. arkiv. Jurgis buvo tikras asketas ir tikras šventuolis.

Garbės jis niekada neieškojo.

Atgaivinęs kunigų marijonų kongregaciją norėjo jai ir visą gyvenimą atsidėjęs dirbti.

Šv. Sosto valia, Lietuvos vyriausybės pasiūlymu, pašauktas užimti našlaujantį Vilniaus vyskupo sostą, nusilenkė Apvaizdos lėmimui, priėmė ant jo pečių sugriuvusią naštą dideliu pasiryžimu ir savęs išsižadėjimu.

Ne laikas dabar prie atdaro karsto kelti nesenos praeities skurdžius atsiminimus ir tuos sopulius bei neteisybes, kurių a. a. ark. Jurgis patyrė ganytojaudamas per 5 ir pusę metų toje nelaimingoje mūsų gimtojo Vilniaus diecezijoje.

Pagerbdami velionies tikrai krikščionišką pasiryžimą nesiskųsti ir savo kentėjimais nesigirti, mes tik paminėjome tą sopulingiausį jo gyvenimo tarpą.

Bet juk niekam ne paslaptis, kad a. a. arkivyskupas Jurgis buvo Vilniaus ir Varšuvos apjakėlių negražiausiais būdais dergiamas, šmeižiamas ir persekiojamas už tą vieną vienintelę kaltybę, prie kurios jis visada atvirai prisipažino, kad buvo lietuvis.

Kam teko dalyvauti 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus katedroje a. a. arkiv. Jurgio ingrese, tas niekad nepamirš to gilaus ir jaudinančio įspūdžio, kad pirmasis lietuvis Vilniaus Vyskupas prabilo į ganomuosius senute probočių kalba.

Ir toliau ganytojaudamas toje suvargintoje ir sužudytoje vyskupijoje vadovavosi teisingumu, visomis pajėgomis gindamas neteisingai skriaudžiamus lietuvius ir baltgudžius.

Tas jo apaštališkas teisingumas nepatiko apjakėliams ir jie panaudojo visas teisingas ir neteisingas galybes, kad jį iš senojo Vilniaus iškeldintų.

Šventuolio pasiryžimu nusilenkia a. a. arkivyskupas Jurgis ir šiam smūgiui, kuriame įžvelgia žmonėms dažnai neįstebimą Apvaizdos valią.

Bet velionio laukė dar viena didele misija, būtent sutvarkyti Lietuvos Bažnyčią, kurią jis lygiu uolumu palaimingai atliko.

Kiek nustojo Lietuva ir katalikų Bažnyčia su a. a. ark. Jurgio mirtimi, sunku šiandien gailiose ašarose paplūdus ir įsivaizduoti. Tokie vyrai atsiranda tik ypatinga Apvaizdos malone. Ilsėkis, numylėtas Ganytojau, didelis Apaštale, garbingas Tėvynės darbininke, Tavo taip numylėtoje gimtoje Tėvų žemelėje“.

Trumpas straipsnis, atspindintis meilę ir pagarbą arkivyskupui, rodantis svarbiausias jo veiklos kryptis – jam komentaro nereikia. Pats žemaitis, mylėdamas žemaičius, šį nekrologą E. Turauskas ir nutarė išspausdinti katalikiškajame žemaičių laikraštyje...

E. Turauskas – Eltos direktorius (1928–1934 m.)

Tarpukario Lietuvoje E. Turauskas ilgiausiai ėjo Eltos direktoriaus pareigas. 1928 m. lapkričio 1 d.–1931 m. sausio 1 d. jis – Eltos vedėjas, o nuo 1931 m. sausio 1 d., Eltą atskyrus nuo Užsienio reikalų ministerijos, tapo jos direktoriumi.

Apie darbą Eltoje E. Turauskas kalbėjo:

„Eltos informacinis darbas man patinka. Mat ši agentūra yra punktas, iš kurio greitai ir gerai matyti pasaulio politikos plotas. Lietuvos atžvilgiu tenka reaguoti į lenkų skleidžiamus šmeižtus, nuginkluoti mums nepalankius užsienio žurnalistus. Dažnai nors iš dalies pavyksta išsklaidyti Lietuvai nepalankią atmosferą užsieniuose“⁴⁰.

Knygoje „Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai“ E. Turauskas aprašė savo santykius su Letos (Latvijos telegramų agentūra) direktoriumi Ričardu Berzinšu: „Oficialiai su juo santykiai buvo visą laiką geri. Bet jis turėjo užsimojimų tarp trijų baltiečių telegramų agentūrų direktorių vaidinti pirmaujantį vaidmenį. Man 1928 m. perėmus Eltos direktoriaus pareigas, radau Berzinšą įkėlusį koją Kaune su savo biržos kursų tarnyba, kuria jis aprūpindavo kai kuriuos bankus ir net Lietu-