| Ji buvusi lietuviška. Lietuvių bajorus reikią identifikuoti su Lietuvos valstybe. Rusų žemės tuomet neturėjusios politinio balso. Jos buvo Lietuvos valstybės pajamų šaltinis. Kokie autoriaus argumentai? Lietuvos valstybė susidarė etninėse lietuvių žemėse, politinis jos centras buvo taip pat etninėje Lietuvoje, dinastija buvo lietuviška, nors visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių buvę vos 20%, bet riterių bajorų lietuvių buvę net 60%, rusų žemėse nebuvo tokio politinio kumščio kaip Aukštaitija44. Unija ir katalikų tikėjimas teikė lietuviams pirmenybę prieš rusus.
H. Lovmianskio požiūris į patį Krėvos aktą remiasi labiau teisiniu-formaliuoju požiūriu. Jis buvo ir išliko Lietuvos inkorporacijos (wcielenie) šalininkas. Jogaila Krėvos aktu atsisakęs nuo aukščiausios valdžios teisių Lietuvoje (praw zwierzchniczych) ir tą teisę atidavė Lenkijos karalystei. Inkorporacijos pirmąjį periodą jis įžvelgė 1385–1440 m., jį 1446 m. pakeitusi personalinė unija. Jis trukęs iki 1500 m. Tai buvęs lietuvių separatizmo triumfas. Nuo 1500 iki 1569 m. brendo pastovi unija. Unijos periodus autorius bandė pagrįsti Lietuvos visuomenės raida. Militarinė Lietuva XIII–XIV a. ir jos irimas, prasidėjęs XIV a. pabaigoje, transformavosi į luominę santvarką. Unija buvusi reikalinga militarinei Lietuvai, bet jau Vytautas baigęs lietuvių militarizmą ir perėjęs prie ūkinės veiklos. Tiesa, unijos jis dar siekęs baigti užkariauti rusų žemes ir užgniaužti rusų separatinius siekius. Nuo XV a. vidurio riteriai bajorai, tapę stambiais žemvaldžiais, pasidarę pasyvūs ir nusisukę nuo unijos. Lenkijos ginklo parama jiems buvo nebereikalinga. Bet uniją priminė ne lietuvių tolimesnė ekspansija, o kilę pavojai iš Maskvos, t. y. jau gynybiniai interesai.
H. Lovmianskio sukurtai Krėvos unijos koncepcijai būdinga hipertrofuota militarinės Lietuvos padėtis, teigimas, jog be grobimų XIII a., o vėliau XIV a. „be rusų miestų duoklių Lietuva negalėjo išgyventi“, sumenkintas Vytauto vaidmuo grąžinant Lietuvos didžiojo kunigaikščio dinastiją, o pastangas visai nutraukti leninį ryšį autorius vertino kaip Vytauto ambiciją ir priskyrė imperatoriaus iniciatyvai. Ir apskritai Vytautui išsakoma daug priekaištų: be saiko (nieznał miary) dalijęs lietuvių žemes Ordinui, nekonsolidavo Lietuvos visuomenės, atstumdamas rusus nuo teikiamų privilegijų, pradėjo kurti lietuvių ponų latifundijas, o dėl to vyko valstybės decentralizacija. 1569 metai įvertinti kaip Lietuvos valstybingumo praradimas dėl įvykusio bendro sugyvenimo ir kultūrinės asimiliacijos.
Henrikas Paškevičius, didelis Lietuvos viduramžių specialistas, paliko žymiausią veikalą apie Algirdo ir Kęstučio laikus Lietuvoje45. Knygoje jis plačiai aptarė ir Lietuvos valstybės atsiradimą. Jos pradžią jis paankstino ir nukėlė į XII a. pabaigą ir, prieštaraudamas H. Lovmianskiui, teigė, kad jos branduolys kūrėsi ne Nemuno aukštupio baseine, o Neries vidupyje. Jis teigė esą Maskva trukdžiusi Lietuvai sėkmingai kovoti su kryžiuočiais, o šie neleido jai sustabdyti Maskvos iškilimo. Iš tikrųjų Maskvos iškilimas buvo sąlygotas savarankiškų veiksnių ir vargu ar Lietuva galėjo jį sustabdyti. Dėl unijos46 autorius pasisakė prieš lenkų istorikų išpūstą Lietuvos valstybės likvidavimą. Jokio valstybinio akto tam reikalui nėra buvę. 1386 m., anot jo, Lietuvos valstybė nebuvo paversta Lenkijos provincija. Aplicare |
dizainas ir programavimas giriaus