Viename pokarinių lenkų istoriografijos leidinių teigiama, kad Maskvos patriarchato šalininkai Vilniaus krašte buvo rusai, tuo greičiausiai norint pabrėžti, kad kitos etninės grupės (baltarusiai ar ukrainiečiai) neturėjo taip aiškiai išreikštų nuostatų⁴⁵. Autoriui nepavyko aptikti duomenų apie Vilniaus šv. Kotrynos bendruomenės narių tautinę sudėtį.

Pažymėtina, kad šv. Kotrynos „namų cerkvėje“ kartais meldėsi ir „oficialiosios“ bažnyčios stačiatikiai. 1929 m. rugpjūtį Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinode buvo svarstomas Vilniaus Dievo Motinos Apreiškimo cerkvės remonto klausimas nurodant, kad dėl jos prastos materialinės būklės (žiemą nesant šildymo) dalis Žvėryno stačiatikių patraukdavo į šv. Kotrynos „namų cerkvę“. Taigi buvo pripažinta, kad mažiau sąmoningi parapijiečiai išklysdavo iš „tikrojo kelio“⁴⁶.

1925–1936 m. Vilniaus šv. Kotrynos parapijai vadovavo trys dvasininkai. G. Šlevio teigimu, 1925 m. parapijos šventiku buvo paskirtas L. Golodas, bet trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis susirgo ir, gydytojams rekomendavus pakeisti klimatą, išvažiavo į Prancūziją. Anot autoriaus, kol L. Golodas buvo išvykęs, pamaldos šv. Kotrynos cerkvėje nebuvo laikomos iki 1932 m.⁴⁷ Remiantis tarpukario Vilniaus spaudos publikacijomis, 1925–1931 m. šv. Kotrynos parapijai vadovavo šventikas
A. Levickis⁴⁸. 1931 m. rugpjūtį jis mirė, sulaukęs 67 metų amžiaus. Tų pačių metų spalį bendruomenės ganytojo pareigas perėmė protojerėjus Viačeslavas Jakubovičius. Iki Pirmojo pasaulinio karo jis buvo žinomas kaip II, III ir IV Rusijos dūmų narys, rinktas Minsko gubernijoje, Rusijos pilietinio karo metais dalyvavo baltųjų judėjime, Lenkijai įsigalėjus buvusiose vakarinėse Rusijos imperijos teritorijose, užėmė šventiko vietas keliose Gardino ir Polesės vyskupijų parapijose. 1931 m.
V. Jakubovičius neturėjo jokios parapijos ir greičiausiai buvo gana solidaus amžiaus, kadangi sukako 40 metų nuo jo tarnystės pradžios⁴⁹. Tarpukario Vilniaus spaudoje teigiama, kad vienas šv. Kotrynos parapijos šventikas [konkrečiai neįvardytas – aut. pastaba] perėjo į ją iš Lenkijos autokefalinės Stačiatikių bažnyčios, tarnavo toje parapijoje pusantrų metų ir grįžo atgal. Šį spaudos apibūdinimą atitiko vienintelis protojerėjus V. Jakubovičius. Žinoma, jog 1932 m. rugpjūčio 8 d.
A. Korobovič „namų cerkvėje“, V. Jakubovičiui atlaikius mišias, paminėtos pirmosios šventiko A. Levickio mirties metinės. Spaudoje buvo puikiai įvertintas parapijos choras, vadovaujamas I. Peško. Tą pačią dieną
Šv. Eufrosinijos kapinėse įvyko A. Levickio paminklo pašventinimas⁵⁰.

Protojerėjui V. Jakubovičiui pasitraukus, 1932–1936 m. Vilniaus šv. Kotrynos bendruo

___

44 Protojerėjaus N. Rogalskio „Žinios apie bažnyčios padėtį Vilniaus m. Dievo Motinos Apreiškimo parapijoje“ (1933 m.) // LVIA. F. 605, ap. 12, b. 1560, l. 341.

45 The Orthodox Eastern Church in Poland, p. 34.

46 1929 m. rugpjūčio 24 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 212 // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 97, l. 32.

47 Шлевис Г., op. cit., p. 113–114.

48 1931 m. liepą A. Levickį aplankė jo brolis Joanas Levickis, kuris gyveno Lietuvoje ir buvo Kybartų parapijos šventikas. J. Levickis Vilniuje viešėjo keletą dieną, per kurias spėjo suteikti broliui sakramentus, aukoti mišias Šv. Kotrynos cerkvėje ir įteikti arkivyskupo Eleuterijaus apdovanojimą; Из жизни Виленской св. Екатерининской патриаршей общины // Наше время, 16 июля 1931 г., №. 164.

49 Из жизни Виленской Патриаршей Св. Екатерининиской Общины // Наше время, 29 октября 1931 г., №. 254.

50 Панихида // Наше время, 5 февраля 1932 г., №. 29.