| o ginčas kaip įvardyti konstituciją: „Lietuvos Valstybės“ ar „Lietuvos Respublikos“ vertintinas vien kaip dešiniųjų ir kairiųjų pabrėžtinės priešpriešos apraiška. V. Čepinskis ragino atmesti terminą „Lietuvos Valstybės konstitucija“, o palikti „Lietuvos Respublikos konstitucija“, ir sulaukė krikščionies demokrato M. Krupavičiaus replikos (tai užfiksavo posėdžio stenograma): „Filologiniai paėmus, žodis: „valstybė“ atvaizduoja siaurą nusistatymą, kuriuo žiūrima į valstybę kaipo į įstaigą, stovinčią aukščiau visuomenės, kaip į įstaigą, kuri viešpatauja ant visuomenės. Tai yra, taip sakant, senas valstybinis nusistatymas: pats žodis: „valstybė“ – valdyti. Šiandien valstybinės teisės mokslas […] kaip tik palaiko kitą koncepciją, kad valstybė yra aparatas visuomenei aptarnauti ir tuo būdu valstybė gauna tą žodį, kuris jau yra nuo klasikinių laikų įsivyravęs – „respublika“. „Respublika“ yra labiau bendra sąvoka ir daugiau apimanti, labiau bendra sąvoka, negu „valstybė“. (Ats. Krupavičius iš vietos: supratimo neturi) – Pats jokio supratimo neturi ir, neturėdamas kalbi.“21
Tačiau M. Krupavičius „supratimą“ turėjo. Kalbėdamas iškart po V. Čepinskio, tiesa, praėjus 10 minučių posėdžio pertraukai, jis gana logiškai priminė profesoriui, kad „respublika“ yra valstybės rūšis. „Valstybė“ – nuo žodžio „valdžia“ – valdyti; ar ji bus respublika ar monarchija – vis tiek tą teisę turi, tik monarchijoj daugumą teisių turi vienas žmogus, o demokratinėj valstybėj tas teises turi visa visuomenė, kuri įeina į tos valstybės ribas. Tokį valstybių paskirstymą rūšimis, galima rasti visuose politikos rankvedžiuose. Įnešdami į konstituciją tokias sąvokas nė kiek nenusikalsim prieš pagrindinę mintį, kuria mes norime pagrįsti mūsų valstybės tvarką.“22 Šiuo atveju M. Krupavičius įtikinamai parodė V. Čepinskio abejonių dėl rengiamos konstitucijos demokratinio pobūdžio nepagrįstumą. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog V. Čepinskio susirūpinimą demokratinės santvarkos kūrimu Lietuvoje lėmė pirmiausia priešprieša su turėjusiu daugumą Steigiamajame Seime krikščioniškuoju bloku. V. Čepinskio demokratiniai įsitikinimai buvo vis dėlto principiniai.
Antai kalbėdamas 1922 m. liepos 11 d. posėdyje V. Čepinskis teigė, kad demokratiškumo trūkumas pasireiškia ir klausimu dėl konstitucijos pakeitimo. Mat antruoju skaitymu buvo priimta, kad „iniciatyva Konstitucijai keisti priklauso Seimui ir liaudžiai“, o tai reiškė, jog reikia surinkti 50 tūkst. turinčių balsavimo teisę piliečių parašų konstitucijos keitimo procedūrai pradėti. Tačiau pateikta pataisa jau minėjo nebe 50 tūkst., o „dešimtą dalį Lietuvos piliečių“, tai yra apie 100 tūkst. V. Čepinskis nurodė, kad tai sužlugdys piliečių iniciatyvą, nes „jei paimsime Šveicariją, kuri turi per 5 milijonus gyventojų, ir ten ta teisė duota 50 000 žmonių“. Pataisos priėmimas reikštų apgavystę: „Dėl to, kad Respublika demokratinė atrodytų, referendumo principas įdėtas, bet praktikoj jis bus neįvykdomas, turint galvoj mūsų žmonių nusistatymą“23.
Steigiamajame Seime turėjo galimybes plačiai išdėstyti savo argumentus visų frakcijų, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų, nariai. Tam palanki buvo ir posėdžių vedimo tvarka, kuri nenumatė laiko apribojimų kalbėtojams. Pirmininkaujantis nebaugindavo seimo narių rūsčiais perspėjimais: „Jau praėjo trys minutės, Jums skirtas laikas baigiasi“. Su pasiruošimu pasisakymams atsitikdavo
___________________________________
21 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 219–224 posėdis, p. 43.
22 Ten pat, p. 43.
23 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 213–218 posėdis, p. 94. |
Prieš nieką nekapituliuoti, niekam savo tautinės garbės neišduoti,
savo lietuviškų papročių ir savo močiutės kalbos neišsižadėti1
V. Jurgutis
Įvadas
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas, kurio laukė beveik visi Lietuvos gyventojai. Deja, jis neatnešė pagrindinio dalyko, kurio iš jo buvo tikimasi – nepriklausomybės. Nors buvo išvyti vieni okupantai, „vaduotojais“ greitai nusivilta. Naciams pradėjus reikalauti iš Lietuvos gyventojų to, kas atrodė nesuderinama su lietuvių tautos interesais, vis aktyviau pradėjo reikštis opozicija okupaciniam režimui. Itin didelis jos aktyvumas ir visuotinumas buvo nulemtas stiprios tarpukariu susiformavusios tautinės savimonės. Ši opozicija reiškėsi įvairiausiomis formomis – nuo tylios neapykantos ir antivokiškų anekdotų pasakojimo iki slaptų sukarintų struktūrų kūrimo. Šiame straipsnyje bus kalbama tik apie vadinamosios tautinės nepriklausomybės stovyklos rezistencinę veiklą neliečiant komunistinio, žydų ar lenkų pasipriešinimo, kuris skyrėsi savo mastu, pobūdžiu, tikslais. Nebus čia nagrinėjama ir visa antinacinė opozicija, o tik ta pasipriešinimo dalis, kurią galima pavadinti kultūrine rezistencija. Straipsnyje bus siekiama parodyti antinacinės kultūrinės rezistencijos ir kultūrinės Lietuvos inteligentijos veiklos sovietmečiu panašumus taip pagrindžiant prielaidą apie egzistavusį perimamumą tarp antinacinės ir antisovietinės kultūrinės (pasyviosios) rezistencijų. Bet gal būtų laikas išsiaiškinti, kas gi yra ta kultūrinė rezistencija ir apsibrėžti, kas bus nagrinėjama šiame darbe.
Iš pat pirmo žvilgsnio aišku, kad kultūrinė rezistencija yra pasyviojo pasipriešinimo dalis, netgi esminė. Galima ir visą pasyviąją rezistenciją vadinti kultūrine. Taip nebus labai nutolta nuo tiesos. Algirdas Julius Greimas, aptardamas rezistencijos sąvoką2, daugiausia dėmesio ir kreipia
_____________________________________
1 V. Terleckas. Lito ir Lietuvos finansų mokslo tėvas // Mokslas ir gyvenimas. 1989, Nr. 9, p. 19.
2 A. J. Greimas. Rezistencijos sąvoka // Gyvenimas ir galvojimas. Straipsniai, esė, pokalbiai. Vilnius, 1998, p. 127–129. |
dizainas ir programavimas giriaus