žo į Naugardą, sakydamas, kad „magistras nepraleido per savo žemę į Lietuvą“.⁴⁶

Ustjūgo metraštiniame sąvade yra panaši formuluotė, ten dar nurodomi magistro poelgio motyvai – „magistras nepraleido pasiuntinio, taikstydamasis su didžiuoju kunigaikščiu“⁴⁷.

Abiejose šaltiniuose apie pasiuntinio pasiuntimą kalbama po Šelonės mūšio aprašymo, taigi jis turėjo būti pasiųstas po šio mūšio. V. Janinas ir A. Choroškevič mano, kad čia kalbama apie tą pasiuntinybę, kuri siekė sudaryti sutartį su Kazimieru⁴⁸ (t. y. „Panfilo Selifontovo ir Kirilo Ivanovo pasiuntinybę“ – T. M.). Tačiau šios sutarties nuorašai pateko į maskviečių rankas netrukus po Šelonės mūšio. Taigi sutartis (ar jos projektas) turėjo būti sudaryta prieš šį mūšį, o minėtas pasiuntinys vyko (jau po Šelonės mūšio) ne sudaryti sutarties, o siekti jos vykdymo – tokia ir tiesioginė citatos prasmė. Be to, „Rinktiniai žodžiai“ šiuos Šelonės mūšio lauke rastus nuorašus nedviprasmiškai sieja su „Panfilo Selifontovo... pasiuntinybe“⁴⁹. Ši pasiuntinybė, remiantis 1479 m. sąvado duomenimis, vyko į Lietuvą gerokai prieš Šelonės mūšį.⁵⁰ Iš viso to matyti, kad nėra pagrindo tapatinti „Panfilo Selifontovo... pasiuntinybės“ su Naugardo IV metraštyje minimu pasiuntiniu.

Taigi naugardiečiai ragino karalių padėti kare prieš Maskvą. Greičiausiai turėjo pagrindo tikėtis, kad karalius stos ginti Naugardo. Toks pagrindas beveik aiškus – tai sutartis su Kazimieru, numačiusi jo paramą Naugardui karo atveju.

Griežtai netvirtindamas ar tai tik naugardiečių projektas ar sudaryta sutartis⁵¹ – manau, kad iš esamų duomenų labiau tikėtina antroji galimybė. Dėl to darbe vartojamas 1471 m. Naugardo–Kazimiero sutarties apibrėžimas, ir kalbama apie sutarties sudarymą kaip apie įvykusį faktą.

Istoriografijos apžvalga

Naugardo prijungimas prie Maskvos – labai svarbus Rusijos istorijai klausimas, dėl to jis negali būti nutylėtas veikaluose, skirtuose Rusijos istorijai. Šiame darbe nagrinėjamas Naugardo pasirinkimo tarp Maskvos ir Lietuvos klausimas yra reikšmingas, aiškinantis Naugardo prijungimo prie Maskvos problematiką. Taigi ir šis klausimas yra šiek tiek aptariamas daugelyje sintetinių veikalų. Tačiau jis daugiausia atlieka pagalbinę funkciją – geriau paaiškina nagrinėjamus įvykius ir pan. Tuo tarpu Naugardo politinės kryžkelės specialaus tyrimo ir analizės, kiek žinoma, nėra atlikta. Nepretenduojant į išsamią istoriografijos analizę, straipsnyje mėginama bendriausiais bruožais paminėti tuos veikalus, kuriuose kažkiek aptariamas tyrimo objektas.

Iš senosios rusų istoriografijos minėtini šie veikalai, kuriuose bendrais bruožais aptariama Naugardo pasirinkimo situacija: S. M. Solovjovo „Rusijos istorija nuo seniausių laikų“⁵², A. Presniakovo „Didžiarusių valstybės susidarymas“⁵³ ir specialesnis leidinys N. Kostomarovo „Šiaurinės rusų respublikos...“⁵⁴, kuriame autorius smulkiai atpasakoja Naugardo žlugimo istoriją, vertindamas Naugardo–Maskvos konfliktą visų pirma kaip patvaldystės ir večės santvarkos susidūrimą. Tuo tarpu V. Kliučevskis savo „Rusų istorijos kurse“⁵⁵ neatkreipė dėmesio į Naugardo pasirinkimo situaciją, nes jis nagrinėja tik pagrindines raidos kryptis.