je reklamoje itin dažnai aptiksime kitą schemą: gamintojai adresavo reklamą pirkliams (gamintojas ® pirklys) , o jau pastarieji reklamavo prekes pirkėjams (pirklys ® pirkėjas).

Dažniausiai pirklių per reklaminius skelbimus laikraščiuose ieškojo Vokietijos, Latvijos gamintojai bei pardavėjai. Jie siūlė Lietuvos gyventojams įvairiausių prekių asortimentą: „Petnešos, batų tepalas, žirklės ir kt. prekės siūlomos urmu“ (adresas Vokietijoje)26, „Americo American Merchandise Interchange Company siūlo cinkuotų kibirų. Užsakymus siųsti į Berlyną (adresas)“27, „Carl Petereit Aktine gesellschaft Königsberg i Pr.–Geriausių likerių fabrika. Parduoda tik pirkliams“28, „Apelsinų-citrinų-bananų siunčia vagonais Hamburge Südfruckt Exp.“29 ir t. t. Tačiau gana greitai tokie skelbimai išnyko30.

Tiesiogiai pirkėjams buvo reklamuojami sandėliai, sankrovos, krautuvės ir vardijamos visos jose esančios prekės. Pavyzdžiui, „Vaisių ir kolonialių prekių krautuvė, kurioje galima gauti įvairių rūšių paperosų ir rūgščių kopūstų“31. „Dirvos“ knygynas mokykloms siūlė vadovėlių ir kanceliarinių prekių, taip pat ten buvo galima gauti visų Lietuvos laikraščių, tačiau knygynas reklamoje skelbėsi, kad prekiauja ir „audeklinėmis apykaklėmis, visokiais peiliais, skustuvais, šukomis, elektros lempelėmis... yra papirosų, cigarų ir viso kito rūkymui reikalingo“ ir pan.32  Šie pavyzdžiai atspindi pokarinę situaciją Lietuvoje, kai prekybos struktūra dar buvo netobula, nebuvo specializuotų parduotuvių, daugumą prekių teko importuoti. Vietiniai reklamos užsakovai daugiausia siūlė arba spaudos dalykus, mokymo kursus, arba paslaugas – dažni buvo gydytojų, siuvyklų, drabužių taisyklų, vertimo biurų, jau minėtų sandėlių ir krautuvių, įdarbinimo agentūrų, vieno kito restorano reklaminiai skelbimai.

Ekonomikos istorikas ir teoretikas D. Cesevičius teigia, kad padėtis pasikeitė 1920–1925 m.: „pramonės įmonės kūrėsi beveik visose Lietuvoje galimose pramonės šakose“ ir ėmė konkuruoti su importinėmis prekėmis33. Šis procesas atsispindi ir reklamoje: „Rūkytojams žinotina!.. atidaryta pirmoji lietuvių tabokos ir paperosų fabrika, kur gaminama geriausia taboka ir puikiausi papirosai... Tikimės, kad lietuviai rūkys tik lietuvių gamyklos dirbinius!“34 F. Čemarko ir B-vės vyno dirbtuvė reklamavo savo vyną iš „gryno, sveiko produkto... savo PIGUMU, SVEIKUMU, GERUMU IR SKANUMU su vokiečių „Erzac“ vynu nesulyginamas“35. Tokiu būdu atsirado lietuviški prekiniai ženklai, nusistovėjo tvarka, kai gamintojas / pardavėjas reklamą tiesiogiai adresavo potencialiam klientui. Lietuviškų produktų reklamoje gana dažnai buvo pabrėžiama, kad jie pigesni už importinius, bet nė kiek nenusileidžia kokybe, skambėjo skatinimai pirkti prekę lietuvišką, paremti saviškį ir panašiai.

Derėtų pasakyti, kad jau ir 1918–1920 m. buvo teksto ekspresyvumu išsiskiriančių skelbimų. 1919 m. saldainių fabrikas „Rūta“ rekla

---

26 Reklaminis skelbimas // Lietuvos aidas. 1918, sausio 22.

27 Americo American Merchandise Interchange Company reklama // Lietuva. 1919, rugpjūčio 31.

28 Carl Petereit Aktine gesellschaft Königsberg i Pr. // Lietuva. 1919, rugsėjo 5.

29 Hamburge Südfruckt Exp. firmos reklama // Lietuva. 1921, balandžio 24.

30 1925 m. jų buvo vos vienas kitas ir ieškota ne pirklių, o atstovų, pavyzdžiui, „Geležies dirbinių firma Elberfeld ieško atstovo“ („Elberfeld“ fabriko reklama // Lietuva. 1925, balandžio 9).

31 Vaisių ir kolonialių prekių krautuvės reklama // Lietuva. 1920, sausio 28.

32 „Dirvos“ knygyno reklama // Lietuva. 1919, sausio 16.

33 Cesevičius D. Op. cit, p. 80.

34 P. Dirsės, P. Sližio ir B-vės tabako ir cigarečių fabriko reklama // Lietuva. 1920, liepos 17.

35 F. Čemarko ir B-vės vyno dirbtuvė // Lietuva. 1920, gruodžio 5.