Taigi įteisinti dejure kultūrinę autonomiją, kaip suprato tautinės mažumos ir išdėstė savo pateiktuose seimui įstatymų projektuose, nebuvo lemta. Tuo tarpu 1925 m. vasario mėn. priimtas Estijos tautinių mažumų kultūri­nės autonomijos įstatymas, kurį kaip pavyzdį kėlė Lietuvos žydai, pripažino mažumomis tautas, kurių gyventojų skaičius buvo bent trys tūkstančiai⁸².

Savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu krikščionys demokratai kartais visgi motyvuodavo. Štai vienas iš krikdemų partijos lyderių P. Šmulkštys iškėlė ir bandė aiškinti, kodėl tautinių mažumų atstovai nebuvo įtraukti 1924 m. pabaigoje į daugelį seimo komisijų dėl mažumų nepatikimumo ar netgi nelojalumo valstybės atžvilgiu. Tačiau šis, o ir jau vėliau istoriko A. E. Senno pateiktas krikdemų požiūrio į tautines mažumas vertinimas, jog „tai nepasitikėjimas tautinėmis mažumomis, iš kurių atstovų Lietuvos valsty­bė ne kartą buvo gavusi ištikimą ir naudingą paslaugą"⁸⁴, manytume, nėra pakankamai tikslus.

Drįstume teigti, kad antisemitizmo (ne politikos!) sustiprėjimas krikde­mų politikoje žydų atžvilgiu svarbiausia buvo nulemtas ne žydų nepatikimumo, o jų, kaip politinės opozicijos krikdemams, nesikeičiančios padėties. Ne paslaptis, jog 1924 m. krikdemai ragino žydų politines jėgas paremti A. Tumėno vienpartinį kabinetą, žadėdami už tai atgauti žydų reikalų mi­nistro vietą kabinete, legalizuoti Žydų tautos tarybą⁸⁵, bet sutikimo negavo. Be to, būdingas (ir pateisinamas) Lietuvos valstybės kūrimo stadijoje nacionalizmas neperaugo į antisemitinius pogromus, kaip kai kuriose tarpukario Europos valstybėse. Juk, pasak žymaus rusų filosofo N. Berdiajevo, „žydų savimonė, kuri erzina" krikščionis, žydų sugebėjimas geriau prekiauti dažnai sukeldavo antisemitinius išpuolius⁸⁶.

A. Tumėno kabineto diskriminacinė pozicija žydų atžvilgiu nepakito iki galo, kol buvo sudaryta 1926 m. vasarą valstiečių liaudininkų ir socialde­mokratų vyriausybė. Jų trumpo valdymo metu nesuskubta atkurti žydų tautinės autonomijos struktūros, veikusios Lietuvoje 1919-1922 m. Tautininkų ir krikščionių demokratų įvykdytas valstybės perversmas 1926 m. gruodžio 17 d. tapo nauju atskaitos tašku lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų santykiuose.

Kokius apibendrinimus, išvadas galime padaryti aptartu klausimu?

Pirma, kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei „Lietuvos žydai siekė matyti savo tautą kaip lygiateisę su lietuviais. Savo, kaip kalbinės, etninės ir religinės mažumos, specifinių reikalų savarankiškam įgyvendinimui jie iškėlė tautinės kultūros autonomijos reikalavimą.

Antra, teisinių garantijų žydų tautinei autonomijai suteikimo nagrinėjimas vyko kartu su Lietuvos valstybingumo tarptautinio pripažinimo defacto ir dejure procesu.