| vaime? Šermukšnytė oponentui atsakė, kad į šį klausimą buvo siekiama atsakyti disertacijos III dalyje Mokslinio diskurso ir audiovizualinės istorijos santykis Lietuvoje – distancijos mažėjimas?, o atsakymas pateiktas 5-oje išvadoje2. Kitas oponento priekaištas – jog disertantė nevisiškai išnaudojo savo galimybes aptardama dokumentinio kino ir televizijos indėlį į tautinės mitologijos kūrimą, konkrečiai – integruojant sovietinio režimo aukas į Lietuvos istorinę kultūrą. Disertantė pripažino, kad, analizuodama kai kuriuos tautos kančias reprezentuojančius filmus, susitelkė į filmų turinį ir nevisiškai išnaudojo galimybes parodyti, kaip sovietmečio režimo aukų komunikatyvinė atmintis kino ir televizijos pranešimuose virsta kultūrine.
Oponentas suabejojo laidų ciklo Mūsų miesteliai indentifikavimu teigdamas, kad jo negalima priskirti lokalinę istoriją populiarinančioms laidoms, nors galima pastebėti kai kuriuos moderniai suvokiamos lokalinės istorijos elementus. Disertantė nenorėjo su tuo sutikti ir teigė, kad būtent poskyryje Lokalinė istorija ar „didžiosios istorijos“ lokalus lygmuo? įrodinėjo šio laidų ciklo nepriklausymą lokalinei istorijai (p. 96). Jos nuomone, šio laidų ciklo indentifikavimo problemą galbūt lėmė jo įtraukimas į poskyrį, kurio antraštė baigiasi klaustuku.
Nikžentaitis konstatavo, kad jam tenka skaityti ne pirmą VU Istorijos fakultete parengtą disertaciją. Visos jos yra istorijos mokslo modernizavimo Lietuvoje akivaizdžios priemonės, kuriomis vykdoma buvusio Istorijos fakulteto dekano ir šio darbo vadovo A. Bumblausko sumanyta programa. Anot oponento, malonu įžvelgti kritiškai pagarbų disertantės požiūrį į darbo vadovą, kai vertina Būtovės slėpinių laidų ciklą. Kita vertus, priklausymas vienai mokyklai ar vienam Lietuvos istorijos tyrimų modernizavimo projekto autorių ratui neatleidžia nuo pareigos polemizuoti su autoriais, kurie kritikuoja darbo vadovo ir disertacijoje naudotus teiginius. Savo atsiliepimą Nikžentaitis baigė pabrėždamas, jog jei kada nors Lietuvoje ginant disertacijas būtų perimta Vakaruose paplitusi praktika pateikti tam tikrą apgintos disertacijos vertinimą, vertintų šį darbą ne cum laude, bet cum maxima laude.
Gynimo diskusijoje A. Bumblauskas pabrėžė, kad Šermukšnytės pasirinkta tyrimo tema gali ne tik stebinti, bet ir gluminti istorikų bendruomenę. Profesoriaus teigimu, disertaciją galima pavadinti istoriografijos plačiausia prasme studija. Joje istorinių idėjų ieškoma ne tradiciniuose istoriografijos apsireiškimuose ar tradicinėse istorinės kultūros formose, bet dokumentiniame kine ir televizijoje. Čia ieškoma ne tik istorinės minties atspindžių, bet ir savarankiškų istorinės kultūros formų. Tarybos pirmininko teigimu, ši disertacija yra novatoriška dėl savo tarpdisciplininio pobūdžio: joje pasitelkiamos įvairių mokslų (menotyros, komunikacijos, filosofijos, edukologijos) prieigos – to Lietuvos istorikai apskritai nėra ėmęsi. Bumblauskas pabrėžė ir praktinį disertacijos aktualumą: Lietuvos visuomenė negali apsieiti be istorikų kaip istorinės sąmonės ar istorinės kultūros ekspertų, o Šermukšnytės disertacija liudija, kad tokia eksperte ji tapo. Tarybos narių Š. Liekio ir R. Miknio nuomone, ne kiekviena disertacija tampa istoriografijos faktu. Ši disertacija, nagrinėjanti dabartyje vykstančius reiškinius, tapo istoriografijos faktu ir neabejotinai bus standarti-
___
2 Žr.: „Istorikų, kaip konsultantų, dalyvių ar bendrakūrėjų dalyvavimo audiovizualinės istorijos kūrime bei kinematografininkų įdėmaus istoriografijos studijavimo dėka nuo 1993 metų audiovizualiniame diskurse pradeda atsispindėti Lietuvos istoriografijos pokyčiai, kai etnocentrinis požiūris į Lietuvos istoriją keičiamas į policentrinį, nuo politinės įvykių istorijos pereinama prie socialinės istorijos, plėtojama civilizacinė Lietuvos istorijos samprata.“ Šermukšnytė R. Lietuvos istorijos aktualinimas Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (1988–2005 m.): Daktaro disertacija. VU, Istorijos fakultetas. Vilnius, 2005. Mašinraštis. P. 174. |
dizainas ir programavimas giriaus