bepravesti griežtesnę ribą tarp sąmoningai skleidžiamų buržuazinių nacionalistinių koncepcijų ir kai kurių partijos narių kritikos Lietuvos TSR istorijos ir Lietuvių literatūros istorijos autorių adresu.“53 Nuo bendrybių pereidamas prie Bulavo kritikos Matulis konstatavo, kad 1956 metais MA Visuotinėje sesijoje šis sukėlė sumaištį palaikydamas „objektyvistinę seno raugo narių grupę“, kuri siekė oponuoti „kandidatūroms, suderintoms su Centro Komitetu“54.

„Atšilimo“ procesų sociokultūrinėje sovietmečio Lietuvos terpėje likimą LKP CK kabinetuose sėdintys asmenys buvo nusprendę dar šiems net neįsibėgėjus. Todėl nenorintiems su tokia situacija taikstytis humanitarinių mokslų atstovams ir praeities tyrinėtojų cecho nariams teko be kompromisų kovoti už kiekvieną papildomą vidinės laisvės erdvės centimetrą.

1. Prasidedančius „atšilimo“ procesus Vilniuje susitelkęs praeities tyrinėtojų cechas pasitiko itin smarkiai „nukraujavęs“ – beveik visi LKP CK ir jos įgaliotiniui istorijos mokslo baruose Žiugždai atvirai oponavę mokslininkai buvo išstumti į oficialiojo diskurso nuošalę dar iki 1956-ųjų.

2. Esminių permainų istorijos tyrimų baruose galimybės iliuziją sukūrė pati komunistų partija 1956 metais inspiravusi keletą sovietinės lietuvių inteligentijos pasitarimų, kuriuose buvo svarstomas Istorijos instituto rengiamas Lietuvos TSR istorijos trumpasis kursas. LKP CK biurui rūpėjo sužinoti, ar jo ir Žiugždos pastangomis įsigalėjęs diskursas atitinka naujos konjunktūros poreikius ir yra atsparus potencialiems iš Maskvos galintiems pasigirsti kaltinimams ideologinio ir politinio pobūdžio „klaidomis“.

3. Neperpratę pastarųjų LKP CK užmačių kai kurie humanitarinių mokslų atstovai
1956-ųjų gruodį MA Visuotinėje sesijoje pamėgino inspiruoti diskusiją dėl Istorijos institute susiklosčiusios situacijos ir pasiūlyti naują personaliją į šios įstaigos direktoriaus postą.

4. Radikalių permainų galimybę sužlugdė Lietuvos partijos elitas, vienareikšmiškai paremdamas Žiugždą, o bandžiusius jam atvirai oponuoti mokslininkus apkaltindamas „buržuaziniu nacionalizmu“.

5. 1956 metų įvykių, tiesiogiai palietusių praeities tyrinėtojų cechą, dinamika verčia naujai svarstyti lūžio sovietinėje lietuvių istoriografijoje klausimą. 1956 metai lietuvių sovietinės istoriografijos raidoje įgyja ne radikalių permainų pradžios, o etapo, kuriame buvo užfiksuotas status quo, pobūdį. Šis status quo, kintant sovietinei sistemai, taip pat kito, palaipsniui suteikdamas istorikams vis daugiau „manevro laisvės“.

---

53 LYA. F. 1771, ap. 191, b. 542, l. 83.

54 Ten pat, l. 86.