Dėl lenkų nacionalistinės minties istorinės raidos ir neseniai įsigalėjusio Sovietų Rusijoje bolševizmo agresyvumo, pasireiškusio tautinių rusų interesų gynimu, 1920 m. pavasarį kilo neišvengiamas, lemiamas ginkluotas rusų ir lenkų susirėmimas, kadangi ankstesniais, 1919 metais vykęs karas dar neišsprendė jų tarpusavio santykių.

Dėl nesėkmių bolševikų fronte nuo 1920 m. birželio vidurio ėmė klostytis nauja lietuvių ir lenkų santykių situacija. Tomis dienomis lankęsi Kaune lenkų valdžios atstovai V. Kameneckis ir M. Niedzialkovskis stengėsi išgauti iš Lietuvos vyriausybės aiškų pareiškimą, jog lenkų ir rusų karo atžvilgiu Lietuva oficialiai pasiskelbtų neutrali. Tačiau šios lenkų pastangos liko be rezultatų.

1920 m. liepos pradžioje vakariniams lenkų ir rusų bolševikų frontų sparnams priartėjus prie Lietuvos kariuomenės užimtų pozicijų, ir lenkai, ir rusai pasistengė diplomatiniu būdu užsitikrinti Lietuvos vyriausybės palankumą. Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha liepos 4 d. savo vyriausybės vardu pripažino Lietuvą de facto, nors notoje tarp abiejų valstybių buvusių teritorinių ginčų net nepaminėjo17 .

Lenkijos ministras pirmininkas V. Grabskis, sąjungininkams reikalaujant, liepos 10 d. Spa mieste pasirašė protokolą nedelsiant perleisti lietuviams Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. gruodžio 8 d. sąjungininkų nustatytą vadinamąją G. Curzono liniją18. Pripažindama Lietuvą de facto, Lenkija norėjo šiek tiek sušvelninti santykius su Lietuva, nes pastarosios kariuomenės pozicija susidariusiomis rusų ir lenkų karo aplinkybėmis galėjo būti labai reikšminga. Tačiau tai nebuvo geranoriški lenkų vadovybės veiksmai Lietuvos atžvilgiu – perleisti Vilnių lietuviams ji neplanavo ir neskubėjo.

Tuo tarpu bolševikams spaudžiant ir lenkams traukiantis, generolo leitenanto J. Galvydžio-Bykausko vadovaujamos III pėstininkų divizijos dalys 1920 m. liepos 7 d. pradėjo užiminėti lenkų paliekamas Lietuvos vietoves19 . Lenkų pralaimėjimai bolševikų fronte suteikė lietuviams viltį atgauti senąją sostinę Vilnių ir jo sritį, juo labiau kad Sovietų Rusijos vyriausybė, norėdama palengvinti savo armijų dešiniojo sparno puolimą, siekė greičiau sureguliuoti savo santykius su Lietuva ir skubino ilgai vilkintas taikos derybas su lietuviais Maskvoje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal kurią Vilnius su jo kraštu bei Gardinas buvo pripažinti Lietuvai20 .

Tą pačią dieną Lietuvos armijos vadas generolas leitenantas S. Nastopka išleido specialų įsakymą, kuriame paskelbė, jog „atėjo laikas paliuosuoti mūsų tėvynę nuo svetimtaučių- -užgrobikų ir grąžinti savo senąją sostinę
Vilnių“21 . Buvo įsakyta pirmiausia užimti teritoriją iki vadinamosios F. Focho linijos ir nurodyta Vilniaus grupės vadui pulkininkui leitenantui K. Ladygai užimti Vilnių prieš į jį įžengiant bolševikams22 .

Lenkijos vyriausybė vis delsė perleisti Vilnių Lietuvai. V. Grabskio susitarimo su sąjungininkais ir Vilniaus perleidimo lietuviams klausimas liepos 13 d. dar buvo svarstomas J. Pilsudskio vadovaujamoje Lenkijos valstybės gynybos taryboje. Lenkų karinei vadovybei buvo jau visai aišku, kad Vilniaus lenkai nebeišlaikys. Beliko apsispręsti, kam geriau šį miestą užleisti – lietuviams ar bolševikams. Vertindamas susidariusią padėtį, J. Pilsudskis kalbėjo: „Blogiausia yra Vilnius. Jei lietuviams atiduosime, tai bus labai sunku. Jeigu aš būčiau

17 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai // Mūsų žinynas. Kaunas, 1930. T. 19, p. 270–271.

18 Lossowski P. Stosunki polsko–litewskie…,p. 210–211.

19 Mūsų kariuomenės bei krašto gynimo organizavimo ir kovų dėl Lietuvos Nepriklausomybės svarbesnieji įvykiai prieš 10 metų // Karys. 1930, Nr. 28, p. 542.

20 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1961. T. 4, p. 67–75.

21 Lietuvos armijos vado 1920 m. įsakymai // LCVA. F. 384, ap. 3, b. 67, l. 35.

22 Ten pat.