Iš tiesų juk niekas neginčija Vakarų poveikių Lietuvos kultūrai, todėl niekas nesiūlo atsisakyti Viduramžių, gotikos, Renesanso, Reformacijos reiškinių įžvalgų. Bet ar gali jos tapti ne tik kultūros reiškinių signalizavimo, bet ir visuomenės istorijos periodizacinio modeliavimo pagrindu? Ar galima vėluojančiai ir periferinei šaliai taikyti „maksimalaus“ regiono periodizacijos modelį?

Išeitis – ne atskirais teiginiais, o sistemiškai pažiūrėti į tai, ką teigia socialinės istorijos teorinės minties patirtis. Integralioji socialinė arba visuomenės istorija, keisdama tyrimo objektą  – nuo tradicinės politinės istoriografijos, valstybės istorijos pereidama prie visuomenės, turėjo atsisakyti tradicinės politinės istorijos užsienio politikos primato (įsigalėjusio L. von Ranke’s laikais) ir pereiti prie vidaus politikos akcentavimo (H. U. Wehler) bei prie socialinių ir politinių struktūrų analizės. Ji turėjo atsisakyti ir tradicinės socialinės istorijos (siaurąja prasme) objekto – institucionalizuotų visuomenės sluoksnių aprašymo – ir imtis moderniaisiais laikais išryškėjusios sudėtingos socialinės stratifikacijos analizės. Ši konceptualizacija apėmė visas istorinio pažinimo sritis.

„Visuomenės“ sąvoka savo abstraktumu jau savaime kėlė teorinių apibrėžčių problemą, o to iš principo nereikėjo tradicinei istoriografijai, operavusiai „daiktiškais“ tyrimo objektais ir sveiku protu apibrėžiamomis arba iš vieno laikotarpio šaltinių paimamomis sąvokomis. Vienas svarbiausių šios maksimos vedinių yra periodizacijos svarstymų aktualumas. Epochai turinčių įtakos turinių suradimas ir cezūrų fiksavimas ir yra istorijos teorijos uždavinys³¹. Kaip teigia
W. Zeedenas, istorinės sąvokos ir periodizacija atspindi tyrinėjimo pastangas suskaidyti visą istorijos eigą pagal tuo metu pasiektą žinių lygį, o po tokio skaidymo atsirandančius laikotarpius kiek galima tiksliau įvardyti³². Nors šis teorinis klausimo pobūdis ir priklausymas nuo žinių lygio verčia akcentuoti periodizacinių schemų konvencionalumą, apibendrinant vis dėlto būtų galima išskirti tokius „formaliuosius“ periodizacijos kriterijus: 1. istorinio proceso daugiafaktoriškumo (politika, ūkis, kultūra etc.) įžvalgos ir jų integracija; 2. istorinių laikotarpių ir jų dalių tikslingos proporcijos; 3. periodizacijos schemos erdvinis korektiškumas³³. Ypač svarbi mintis (einanti nuo J. Van der Poto) yra ta, kad tikslinga naują istorinį laikotarpį pradėti nuo tada, kai novacijos tampa dominuojančios, o ne nuo tada, kai pasirodo³⁴. Laikydamiesi šių principų, atsigręžkime į J. Kiaupienės siūlomą Viduramžių – ankstyvųjų Naujųjų amžių³⁵  Lietuvos istorijos modelį.

---

³⁰ Kiaupienė J., Kiaupa Z., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, p. 162–172.

³¹ Sistemingą periodizacijos teorinių aspektų apžvalgą žr.: Vogler G. Probleme einer Periodisierung der Geschichte // Geschichte. Ein Grundkurs. Hg. H. J. Goerte. Reinbek bei Hamburg, 2001, S. 203–213. Paprastai klasikiniu ir nenustojusiu aktualumo laikomas: von Pot H. J. De periodiserung der geschiedenis. Een overzicht der Theorieen. Gravenhage, 1981. Plg.: Green W. A. Periodizing World History // World History. Ideoogies, Struktures and Identiteties. Ed. Ph. Pauper, R. H. Elphik,
R. T. Vann, Malden, Oxford, 1998, p. 53–65; Савельева И. М.,Толстоев А.Т. История время в поисках утраченного. Москва, 1997, с. 196 – 149;433 – 465.

³² Cit. pagal Vogler G. Op. cit., p. 203. Analogišką
R. Vierhauso mintį cituoja ir J. Kiaupienė. Op. cit., p. 28.

³³ Žr.: Vogler G. Op. cit., p. 207.

³⁴ Žr.: Reinhard W. The idea of early modern history // Companion to historiography. Ed. M. Bentley. London, New York, 1997, p. 285.

³⁵ J. Kiaupienė siūlo „Naujųjų laikų“ sąvoką. Mes liksime prie tradicinės „Naujųjų amžių“ sąvokos dėl dviejų argumentų: 1) Viduramžių sąvoka savaime suponuoja tradicinę Naujųjų amžių sąvoką, 2) istoriografijoje yra taip pat tradiciška skirti Naujuosius amžius ir Naujausius laikus, tačiau jų riba yra atskiro svarstymo objektas. Plg. 6 išnašą.