Inteligentija tarsi vėl įgavo savo egzistencijos pateisinimą dėl solidarizavimosi su bendruomene60. Nužmogintoje tikrovėje tauta ir jos kultūra tapo atspara inteligentui: „kaip tik čionai [Schtuthofo konclageryje – V. K.] išmokau vertinti mūsų tautos tūkstančių metų kultūrą“ (Balys Sruoga)61. Tiesa, tai nereiškia, kad visi inteligentai (ypač intelektualai) noriai atsisakė grynojo meno. Atsakydamas į reikalavimą kurti politizuotą, pilietinį, tautinį meną J. Miltinis klausė: „Tai kam gi menas turėtų būti kuriamas: Lietuvos sumūrinimui, suplentinimui, sudrenažavimui, ar kokiai kitokiai propagandai? Kokios formos bebūtų meno kūrinys […] ar jis nėra, jau tuo pačiu, kad yra kūrinys, tautos ar valstybės propagandos dalyku? […] Smerkiant moderniąją kūrybą, pasmerkiamas visas dvasinis nepriklausomybės gynimas“62. Taigi, anot režisieriaus, ir modernusis menas prisideda prie kultūrinės rezistencijos, tik kiek kitaip – saugodamas dvasinę žmonių laisvę. Ir šiam kūrėjui, meno autonomijos saugotojui, tinka vienalaikio stebėtojo teiginys, kad „lietuvių inteligentuose įsivyravęs nusistatymas, jog kiekvienas turi įtempti visas dvasios jėgas, kad būtų pasiruošęs savo valstybinei laisvei iškovoti“63.

Atsiradus tokiai įtampai „kultūra iškyla kaip paskutinis savigynos pylimas, vienintelė dar prieinama savęs teigimo forma“64 inteligentui. Kultūra ne tik prieinamiausia, bet ir bene svarbiausia kovojant dėl tautos išlikimo. Tarsi vėl pasikartojo tautinis atgimimas, kai inteligentija vedė tautą. Dabar, tautai sunkiais laikais, B. Brazdžionis galėjo parašyti eilėraštį, prasidedantį žodžiais „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“ [paryškinta mano – V. K.]. Taip vyko tas A. J. Greimo aprašytas žmogaus ir tautos idėjų sutapimas. Kūrėjas pasidarė atsakingas tautai. Gal ši atsakomybė prisidėjo prie kūrėjų egzodo karo pabaigoje. Kūrėjas negali meluoti nei sau, nei tautai. Lieka vienintelė išeitis: „Turėsim bėgti arba į Vakarus, arba į mišką. Gelbėkim dvasią“65. Dauguma tautos vadų ir vėl pabėgo palikę ją vieną...

Tauta inteligentijai už vadovavimą skolinga neliko. Niekada iki tol Lietuvos spaudoje apie kūrėjus nerašyta tiek daug ir su tokia pagarba. Jie vertinti kaip tautinės kultūros saugotojai bei puoselėtojai ir kartu – kaip tautos vedliai. Tiesa, žmonės ne visada įvertindavo kūrėjų pastangas. Teatro žiūrovų nedėkingumu skundėsi F. Kirša: „Viešpatie! Nedėkingumui nėra ribų, nors darbui nėra pabaigos“66. Vis dėlto pilietinė inteligentijos pozicija, bandymai protestuoti prieš okupacinę politiką turėjo įtakos tautos orientacijai. Tikras tokio inteligento pavyzdys gali būti kunigas Alfonsas Lipniūnas, kuris savo pamoksluose Šv. Jonų bažnyčioje „pasakydavo viską, ką kiekvienas širdyje jautė, tik pareikšti bijojo“ ir tuo teikė viltį67. Net sovietinė žvalgyba pripažino didelę tautinės inteligentijos įtaką žmonėms.

Tiesa, už vadovavimą inteligentija (ypač kūrybinė) turėjo mokėti gana didelę kainą. Kūriniuose dažnai vyraudavo didaktika, vedlių retorika,

_____________________________

59 F. Kirša, p. 270.

60 A. D. Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius, 1995, p. 188.

61 V. B. Pšibilskis. Nacistinių kacetų kankiniai…, p. 142.

62 J. Miltinis, p. 241.

63 Iš vokiečių pavergtos Lietuvos..., p. 82.

64 V. Kubilius, p. 8.

65 V. Narušienė, p. 13.

66 F. Kirša, p. 271.

67 Pragaro vartai – Štuthofas. Vilnius, 1998, p. 209.